Egmontas Bžeskas – pirmą kartą dirbti į įmonę atėjo maždaug trisdešimties, daug pasiekęs grafikas, išbandęs jėgas teatro scenoje, įkūręs prodiusavimo įmonę, o visuomenei geriausiai pažįstamas kaip muzikos grupių ir televizijos laidų prodiuseris, dainininkas bei… vakarėlių liūtas!

Iš Kauno į Vilnių atvykote studijuoti grafikos. Tikiu, kad sostinės bohema buvo ne prastesnė už Jūsų gimtojo miesto. Kaip susiveikdavote pinigų pragyvenimui?

Menas ir pinigai yra labai glaudžiai susiję. Tačiau, mano nuomone, kai menininkas yra sotus, jis yra blogesnis kūrėjas, nes būdamas alkanas turi didesnį potencialą reikšti savo mintis, be to, kyla didesnis noras tai daryti. Esu labai dėkingas savo mamai, kuri ne tik išauklėjo, bet ir suteikė specialybę – ji taip pat grafikė, tad šiuo atžvilgiu man buvo lengviau, nes užaugau menininkų šeimoje. O studijų metais iš tiesų buvo sunkių akimirkų, kai teko miegoti ir ant kėdžių, skaičiuoti kapeikas… Bet mokiausi gerai, magistrantūrą baigiau turėdamas 9,8 balo bendrą studijų vidurkį, todėl gaudavau padidintą stipendiją ir kažkaip sukdavausi.

Gerai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą pavyko užsidirbti pinigų iš meno, kurį kūriau galvodamas apie tai, kad jis nėra skirtas pirkti. Taigi gal trečiame kurse mane susirado vokietis, apžiūrėjo dirbtuves ir nusipirko tris paveikslus, būtent tuos, kurių maniau neparduosiąs niekada gyvenime. Juk tai buvo jauno žmogaus optimistiška ir nekomercinė kūryba. Aš užsidirbau pinigų iš to, iš ko nesitikėjau finansinės naudos. Man tai buvo labai brangu, be to, dideli pinigai. Juos investavau į drobes, pieštukus, dažus ir kita. Na, mano karta galbūt iš esmės yra labiau ideologinė, taikanti į patį meną. Keisčiausia, bet asmeninė patirtis rodo, kad tuomet, kai darai tai, kas yra malonu, ir visiškai nesitiki finansinės naudos, finansai patys ateina.

Esate daug pasiekęs grafikas: tarptautinio grafikos meno centro Švedijoje narys, surengęs tiek personalinių, tiek grupinių parodų, netgi įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Tiek daug dirbote šioje srityje, tad kaip pasukote į visiškai kitokį, verslo, pasaulį?

Kai pradėjo sektis ir mano kūrinių nupirkdavo išties nemažai, ėmiau pastebėti, kad kartais pataikauju pirkėjams. Menas yra slaptasis ginklas ir labai didelis verslas, kuriame irgi yra prodiuserių. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kur, pramogų versle ar meno pasaulyje, yra daugiau konkurencijos, netikrumo ir melo, atsakyčiau, kad po lygiai. Nusprendžiau imtis kitos veiklos, iš kurios galima užsidirbti, o meną, kūrybą pasilikti tik sau. Kaip tik tuo metu gyvenau su Karina Krysko, mačiau joje didžiulį potencialą, tad kartu įkūrėme teatrą, pristatėme spektaklius tiek užsienio, tiek Lietuvos publikai. Kelis iš jų pamatė prodiuseriai ir pasiūlė padirbėti su televizijos laidos pilotu. Vėliau perėjau prie laidų kūrimo. Gavau pasiūlymą iš Pauliaus Senūtos padirbėti reklamos agentūroje ir grynai vien iš smalsumo pirmą kartą gyvenime nuėjau dirbti į įmonę. Tuo metu man buvo apie trisdešimt metų. Po kelių mėnesių kita reklamos agentūra pasiūlė kūrybos direktoriaus pareigas, aš sutikau. Kartu su Vytautu Martinaičiu ėmėmės rimtų darbų, pradėjome organizuoti renginius, įkūrėme kelias įmones. Jis buvo mano mokytojas – esu jam labai dėkingas. Ten išmokau rinkodaros principų, kurių Dailės akademijoje nedėstė. Sutelkus meno ir rinkodaros patirtį išėjo įdomus hibridas. Dirbau reklamos agentūroje ir lygiagrečiai kūriau laidas televizijoje. Taigi visai atsitiktinai vienoje laidoje atsirado grupė „69 danguje“, nors tuo metu tai buvo tik dainuojančios merginos, turinčios pagyvinti laidą. Taip viskas ir prasidėjo.

– O kokios Jūsų ateities ambicijos?

Jokių ambicijų niekada neturėjau, visą gyvenimą dariau, kas patinka, ir to laikysiuosi visą laiką. Neketinu kankintis ir dirbti už litus. Jeigu aš tikiu idėja, tuomet man yra „faina“, aš džiaugiuosiu likimu! Finansinė sėkmė niekada nebuvo siekiamybė. O jeigu atiduodi visą energiją ir profesionalumą tam, kuo tiki, pinigai ateis savaime…