Jonas Chockevičius (40) – muzikos grupės Thundertale bendraįkūrėjas, solo projekto, 2019 m. išsivysčiusio į muzikinę grupę „Pradžiapati“ sumanytojas, partizanų atminimui skirtos roko operos „Priesaika“ bendraautorius, „Kardokų“ gamtos mokyklos muzikos mokytojas. Karantinui sukausčius koncertinę veiklą, teko ieškoti naujų galimybių. Tėčio Vlado Chockevičiaus, gerai žinomo lietuvių liaudies muzikanto, įkvepiančio pavyzdžio dėka, prieš metus Jono rankose gimė pirmosios kanklės.

„Artėjant vasaros renginiams, pirmiausiai turėjau padėti tėčiui viešinti, pristatyti jo pagamintus instrumentus. Natūraliai aplankė mintys, kad vien įvaldyti tėvelio sukurtus instrumentus nepakanka, svarbu išmokti ir pačiam pasigaminti“, – prisimena pašnekovas, pradžioje daug planų ateičiai nekūręs, nes nežinojo ar pavyks sėkmingai pabaigti pradėtą darbą. „Kuo labiau gilinausi, tuo labiau patiko. Ieškojimas tobulo garso tapo neatsiejama kelio dalimi. Žmonių nuoširdžios šypsenos pamačius ir išgirdus skambesį, atpirko viską. Laiko dairytis atgal nebeliko – visą save atidaviau kanklėms“, – tęsia jis.

Gitaristas rokeris ar kanklininkas?

Naujos veikos pradžioje, tinkamos bazės kanklių gamybai Jonas neturėjo: „Važinėjau po 40 km į vieną pusę pas tėtį. Jis laikė sukaupęs reikalingų medžiagų atsargas, įrankius“. Kiek vėliau, pilnu pajėgumu įsitraukus į kanklių gaminimo procesą, dirbtuves pašnekovas įsirengė savo namuose.

Vyras pasakoja, kurį laiką dirbęs tiesiog iš idėjos: „Dariau tai, kas savaime atrodė svarbu. Tikslo labai plėstis, pereiti į masinę gamybą niekada nebuvo, nes tikiu, šioje srityje itin vertinamas rankų darbas, ne staklių. Tėtis troško perduoti sukauptas žinias, o aš su dideliu užsidegimu, dėkingumu šią dovaną priėmiau“.

Pasinėręs į senovinių liaudies instrumentų kūrimą, aplinkiniams apie naują hobį per daug neatviravo. „Svarbu nesiblaškyti, neprarasti energijos pusiaukelėje, todėl pirmieji bandymai vyko ramiai, tyliai, su artimiausių žmonių, šeimos palaikymu“, – sako perspektyvus meistras. Žiniai pasklidus plačiau, jis neišvengė žmonių nuostabos: „Daugeliui buvo keista, kaip gitaristas rokeris gamina kankles. Laikui bėgant, baigia apsiprasti“, – nuoširdžiai pajuokauja, kad pats nebežino kas esąs: gitaristas, kanklininkas ar kanklių meistras.

„Kiekvienam savas grybas“

Nors gerų lietuvių liaudies meistrų nėra daug, tačiau tikrai yra. Su jais Jonas palaiko nuoširdžius ryšius, pasidalina mintimis, patirtimis. Žinoma, netrūksta su staklėmis „štampuojančių“ gamintojų. „Čia, kaip sakau, „kiekvienam žmogui savas grybas“. Visi ieškantieji turi teisę rinktis, ko jiems reikia: ar pigaus bedvasio instrumento, ar atsidavusio meistro rankų darbo įdėtos energijos, alsuojančios gyvybe“, – sako dvasingas vyras. Jei produktas geras, kokybiškas, klientai jį pirks nežiūrint kainos ar konkurencijos.

Įsirenginėdamas asmenines dirbtuves, apie atsipirkimą Jonas negalvojo, nes tikslas matyti laimingus žmones buvo didesnis už įplaukų ir išlaidų skaičiavimą. Reikalingus įrankius, medžiagas susipirko, sukaupė savo jėgomis: „Paramų neprašau, dirbu vienas arba kartu su tėčiu“. Nors žmonės paklausia, kaip galėtų prisidėti prie kūrybinio proceso, šis darbas daugiau individualus. „Įsigydami kankles, klientai nori susitikti, pabendrauti su pačiu meistru. Joks pardavėjas to neatstos. Kartais reikia patarti, net pamokinti groti“. Jono darbo metodika ypatinga – dirbti taip, tarsi kiekvienas kartas būtų pirmas. „Pradžia pati kiekvieną kartą vėl ir vėl”, – taria jis.

Kanklės gimsta vidinėje ramybėje su savimi

Ilgus metus žiūrovus savo kūryba džiuginęs atlikėjas mano, kaip kiekvienas artistas randa savo žiūrovus, taip meistras sutinka reikiamus žmones. Jis mena, kaip vienas senas kanklių meistras jų niekada neparduodavo dovanai teigdamas, kad tada jos neskamba. „Pritariu jam – tik pats asmuo sąmoningai įsigijęs, pasirinkęs instrumentą, jį vertins“. Prieš kanklių gamybą, Jonas stengiasi pailsėti, sukaupti naują, skaidrią, teigiamą energiją, į kiekvieną gimstantį kūrinį kaskart  įpūsti žiupsnelį meilės, gėrio, šilumos. „Darau taip, kaip mane išmokė tėvelis, kartu pridedu savo minčių, idėjų“.

Nors senovinio lietuvių liaudies instrumento gamybai reikiamų nestandartinių medžiagų gauti nelengva, vyriškis į ieškojimą žvelgia kūrybiškai, nes kiekviena proceso dalis savotiškai įdomi. „Medis turi būti gerai išdžiovintas, kruopščiai atrinktas, reikiamų išmatavimų, be šakų, neskilęs. Dėl metalinių dalių bendradarbiaujame su kalviu“, – paaiškina jis. Noras sukurti gražų, skambų instrumentą suteikia daug džiaugsmo, o prieš dažymą tvyranti nežinomybė kokį paveikslą medis atskleis, kaskart suteikia daug nuostabos.

Betarpiškas bendravimas – geriausia reklama

Pradėjęs plėtoti naują veiklą, kruopštus meistras jau turėjo potencialių besidominčiųjų ratą. Visas gyvenimas sukosi apink muziką, kūrybą, menus, todėl bendraminčių būrys gan platus. Į pagalbą pasitelkė internetinius portalus, soc. erdves. Žinia apie auksines iš Kauno kilusio vyriškio rankas netruko pasklisti renginiuose, kuriuose jis grojo tėčio pagamintomis kanklėmis. „Festivaliuose sutikau daug įdomių žmonių, pasakojau apie senovinio instrumento gaminimo proceso subtilybes, kviečiau gyvai išgirsti ypatingą, užburiantį skambesį. Vedžiau edukacijas vaikams, kankliavau koncertuose. Paprastas, atviras bendravimas – geriausiai veikianti reklama“, – patirtimi dalijasi J. Chockevičius.

Menininkas siekia parodyti, kad tradicinės kanklės gali būti šiuolaikiškas, modernus instrumentas, kartais net pakeisti gitarą jaunimo tarpe. Tai mūsų vietinis instrumentas, ne atvežtinis. Nors trūksta laiko, ateityje svajoja daugiau paeksperimentuoti, kurti naujus modelius, neatrastą skambesį. „Palaikykime lietuvybę, tautiškumą. Pažiūrėkite, kaip įkvepia senųjų vyrų kanklininkų nuotraukos! Žilagalviai senoliai, didelėmis barzdom su kanklytėmis prie trobos ar po obelimi. Tai mūsų tradicija, šaknys. Reikia apie tai kalbėti, skleisti idėją, nes žinant iš kur esate atėję, lengviau atlikti ir kasdienius darbus“.

Tie, kas nedaro, pralaimi net nepajudėję

Kanklių meistras įsitikinęs: pralaimi tie, kurie nieko nedaro. „Bandykite, darykite, įvertinkite, ar tikrai to norite, o visa kita ateis savaime. Tik tokiu būdu sužinosite, kur gyvenimas gali nuvesti ir ar tai – tas tikrasis vidinis pasirinktas kelias. Blogiausiu atveju, liks geros išmoktos pamokos, patirtys“. Vardai, titulai, pasak jo, nėra svarbūs ir dirbti nepadeda. Taip pat, jei tikslas tik pinigai, įsivažiavęs verslas prislėgs, motyvacija dings. Šiais laikais viskas sparčiai keičiasi, tad būtina išmokti prisitaikyti prie esamos situacijos. „Sugalvokite kažką naujo, kad būtumėte kūrėju, o ne kopijuotoju“.