Išskirtinius rankų darbo papuošalus, tarsi kviečiančius grįžti prie gamtos, kurianti Akvilina Šimkevičiūtė (26), remdamasi savo patirtimi gali patvirtinti, kad, kuriant papuošalus elektrolizės būdu, reikia turėti ne tik kūrybinio polėkio, bet ir matematikos, fizikos, chemijos žinių. Jos sukurtas prekių ženklas „Sacred Forest Jewellery“ kovo pradžioje atšventė dvejų metų gimtadienį.

Vintažinės sagės magija

Rankų darbo botaninės juvelyrikos – istorija prasidėjo netikėtai. Kartą draugė dėvėtų drabužių parduotuvėje nusipirko sagę, kurią pamačiusi Akvilina buvo užburta jos grožio. Vėliau iš draugo fiziko sužinojo, kad sagė pagaminta iš tikro augalo. Meniškos prigimties merginą apėmė noras pamėginti sukurti panašių dalykų pačiai. „Kai rinkausi mokymosi kryptį, mama rekomendavo juvelyriką, nes mėgstu žaisti su smulkiomis detalėmis. Tačiau nemačiau savęs kuriančios iš tauriųjų metalų ar brangiųjų akmenų, man tai atrodė neįdomu ir net negražu. Na, netraukė šis amatas visai. Tada gana atsitiktinai pasirinkau studijuoti tapybą. Tačiau toji vintažinė draugės sagė man pasufleravo, kad juvelyrika gali būti ir kitokia. Įkvėpta gamtos ir mokslo. Man tai buvo fantastiškas atradimas ir paskatinimas pasukti nauja veiklos kryptimi“, – apie netikėtai atsivėrusius kelius pasakoja A. Šimkevičiūtė.

Gamtą ir mokslą siejanti juvelyrika

Lietuvoje iki šiol tokių papuošalų, sukurtų taikant elektrolizės technologiją, kūrėjų nebuvo, tad pradedančioji juvelyrė neturėjo galimybės iš kažko pasimokyti ar bent jau gauti atsakymus į rūpimus klausimus.

„Iš pradžių klausinėjau tėčio, močiutės, nes jie gerai nusimano apie darbą su elektra, draugų, kurie studijavo techninius mokslus. Visi man sakė, kad tai nesudėtingas metodas ir visą reikiamą įrangą galima pasiruošti pačiai buitinėmis sąlygomis“, – optimistiškai nuteikiančius pokalbius prisimena ji. Tačiau viskas pasirodė kur kas sudėtingiau.

Pirmieji komplikuoti bandymai

Pirmuosius bandymus botaninės juvelyrikos sumanytoja atliko gyvendama Kroatijoje gana komplikuotomis aplinkybėmis, nes dauguma cheminių medžiagų, kurių reikia kūrybos procesui, šioje šalyje prekiauti negalima. Teko būti išradingai.

Pavyzdžiui, sieros rūgšties mergina gavo išpylusi ją iš motociklo akumuliatoriaus, kai kurių kitų medžiagų atsisiuntė iš kitų šalių. Tačiau, nors visą reikiamą įrangą susikonstravo, rezultatas vis tiek nebuvo toks, kokio tikėjosi. Kaip vėliau paaiškėjo, bute, kuriame tuo metu gyveno, paprasčiausiai buvo per šalta, kad vyktų reikiamos cheminės reakcijos. Kad ir kaip būtų, ji nepasidavė.

Mokytojai – iš socialinių tinklų

 Grįžusi į Lietuvą, laisvu nuo studijų metu toliau eksperimentavo, ieškojo žinių. Pagrindiniais juvelyrės mokytojais, kaip prisipažįsta pati, tapo socialinių tinklų forumų dalyviai iš kitų šalių, taip pat eksperimentuojantys ir besimokantys iš savų klaidų. Tokius papuošalus paprastai kuria ne profesionalūs juvelyrai, o mėgėjai, entuziastai, eksperimentuotojai, smalsaujantys, ką įdomaus galima sukurti sujungus mokslą, meną ir gamtos grožį.

Kol perprato šį papuošalų kūrimo metodą, užtruko beveik metus. Ne kartą teko patirti nesėkmę. Dabar dauguma techninių niuansų išskirtinės juvelyrikos kūrėjai jau aiškūs.

Užsiėmusi nuo ryto iki vakaro

Šimkevičiūtė neslepia, kad iš pradžių mažai kas suprato, ką ji sumaniusi ir ką daranti, kam leidžianti pinigus įrangai, kritikavo. „Bet gerai tai, kad tikrai ne visų nuomonė man svarbi, ir dariau tai, kas man buvo įdomu, kur mačiau perspektyvą“, – pripažįsta šypsodamasi.

Tęsdama tai, ką sumanė, pamini kitus iššūkius – buvo ir yra sunku savo darbą derinti su studijomis. „Kai tik pradėjau kurti šį prekių ženklą, tuo metu oficialiai studijavau pagal tris dieninių studijų programas. Tada supratau – jeigu tai įmanoma, vadinasi, viskas gyvenime įmanoma“, – sako pašnekovė, išlaikiusi iššūkį ir visko išmokusi pati: nuo juvelyrikos iki e. parduotuvės kūrimo.

Augina tarsi augalą

Savo kūrybinį darbą A. Šimkevičiūtė labai mėgsta ir kol kas jis jai įdomus viskuo. „Jį auginu tarsi augalą“, – sako. O paklausta apie pavadinimą, paaiškina, kad jį sugalvojo kone atsitiktinai: „Norėjau kuo greičiau paleisti puslapį, tik vienintelis stabdęs dalykas – niekaip pavadinimo nesugalvojau, nes šiuo klausimu fantazijos neturiu. Taip jau sutapo, kad susitikau su broliu mieste ir klausiu: „Broli, klausyk, o kaip tau skamba „šventas miškas“?“ Sako: „O, neblogai!“ Taip ir pavadinau su brolio pritarimu. Tik norėjau, kad tarptautinis būtų, suprantamas ne vien lietuviams. Miškas, nes dauguma objektų, kurie vėliau naudojami kūrybai, yra paimti iš gamtos, o pats papuošalas man – sakralumo, šventumo kupinas dalykas, nes dažniausiai žmonės įsigyja ir užsisako papuošalus svarbiomis ir ypatingomis progomis.“

Pradėti sunkiausia

„Sacred Forest Jewellery“ autorė privalumu vadina darbą sau. Vis dėlto kartu tai ir iššūkis. Tenka mokytis visko, apie ką žinių iki tol neturėjo. Taip pat ir pamokas iš savo klaidų. Kad ir gebėti kai kuriems užsakymams ar situacijoms pasakyti ne. Ši veikla – nesibaigiančios investicijos, nes su juvelyrika jau taip yra. „Baisiai daug įrankių įrankėlių visokių reikia“, – realiai tikrovę vertina pašnekovė, kaskart papildanti savo kūrybos priemonių arsenalą.

Pandemija jai nebuvo neigiamas laikotarpis, nes turi e. parduotuvę, o internetiniam verslui pandemija nesmogė taip skaudžiai, netrūko ir užsakymų.

Pradedančiuosius norėtų padrąsinti nebijoti ir pradėti, nes pradėti, anot A. Šimkevičiūtės, ir yra sunkiausia.