Jau kurį laiką pasaulio žiniasklaidoje vis trimituojama apie tai, kad internetas ne tik nužudė spaudą, bet netrukus suvalgys ir radiją bei televiziją. Kiek pagrįstos tokios prognozės – sunku pasakyti. Tačiau skaičiai rodo, kad naujosios technologijos išties turi poveikį televizijų žiūrimumui. Tiesa, jis kiek kitoks, nei tikėjosi televizijos skeptikai.

Bendrovės „TNS LT“ 2015 m. žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje teigiama, kad „nors žmonių, televizijos programas žiūrinčių per televizorių, skaičius po truputį mažėja, vis dėlto laiko, praleidžiamo prie televizoriaus ekrano, trukmė ne tik nesumažėjo, bet dar ir išaugo. 2015-aisiais kiekvienas Lietuvos gyventojas per dieną prie televizoriaus praleido vidutiniškai 3 val. 34 min. – net dešimčia minučių daugiau nei 2014-aisiais.“ Tai reiškia viena – vis didesnė dalis žmonių televiziją žiūri naudodami kompiuterius, planšetes ar išmaniuosius telefonus.

 

„Žiūrovą reikia nuolatos „papramoginti“, nesvarbu, kokie būdai tam pasitelkiami – juokas, muzika, pokalbis, ašaros, įvairūs ekstremalumai. Būtent geras pramoginis turinys ir yra paklausus. Lietuvoje populiariausi yra dideli šou projektai, ypač muzikinės pramoginės laidos. Deja, tokie projektai turi savo kainą, o ir idėjų ne tiek jau daug“

I. Zelbaitė-Ciesiūnienė

 

Taigi bent jau netolimoje ateityje televizija ir toliau išliks daugiausia visuomenės dėmesio sulaukiančia žiniasklaidos priemone. Jau minėtame „TNS LT“ tyrime taip pat skelbiama, kad daugiausia gyventojų per parą pasiekia būtent televizija – 86 proc., radijas ir internetas – po 59 proc., o spauda vos 34 procentus. Aišku, galima būtų diskutuoti dėl kiekvieno iš čia paminėto kanalo auditorijos sudėties ir kokybės ar įrodinėti, kad jauni, išsilavinę žmonės nežiūri televizijos apskritai, o vietoj jos pasineria į interneto pasaulį. Tačiau tai nesumenkina televizijos įtakos masto.

Ši tendencija atskleidžia ir kitą itin svarbų aspektą, į kurį būtina atkreipti dėmesį kiekvienam norinčiajam sulaukti daugiau visuomenės dėmesio, – filmuota vaizdo medžiaga ima viršų ir tampa dominuojančiu informacijos perdavimo būdu, taip pat ir internete. Žinoma, tai nereiškia, kad užtenka filmuoti bet ką ir iškart tikėtis populiarumo. Apie tai, kas padeda generuoti gerus reitingus ir kokia yra populiarios televizijos laidos kūrimo formulė, sutiko papasakoti 17 metų televizijos pasaulyje dirbanti LNK programų direktoriaus pavaduotoja Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė.

Lietuviams svarbu prekių ženklai

Pasak pašnekovės, kiekviena televizija turi savo pagrindinį ar, kitaip tariant, tikslinį žiūrovą, į kurį ir orientuoja savo laidų turinį. Tikslinio žiūrovo charakteristikai dažniausiai naudojami du demografiniai parametrai – amžius ir lytis.

„Didieji televizijos kanalai orientuojasi į platesnę auditoriją, todėl savo tikslinius žiūrovus apsibrėžia amžiaus grupe. Nišiniai kanalai orientuojasi į siauresnį žiūrovų būrį, todėl tikslinei grupei apibrėžti neretai naudoja lytį ir amžių“, – aiškino I. Zelbaitė-Ciesiūnienė.

Anot jos, angliškas žodis „entertainment“, nors nėra visiškai tiksliai verčiamas į lietuvių kalbą, puikiai apibūdina televizijos darbą ir ten rodomo turinio paskirtį.

„Žiūrovą reikia nuolatos „papramoginti“, nesvarbu, kokie būdai tam pasitelkiami – juokas, muzika, pokalbis, ašaros, įvairūs ekstremalumai. Būtent geras pramoginis turinys ir yra paklausus. Lietuvoje populiariausi yra dideli šou projektai, ypač muzikinės pramoginės laidos. Deja, tokie projektai turi savo kainą, o ir idėjų ne tiek jau daug“, – tikino pašnekovė.

LNK programų direktoriaus pavaduotojos nuomone, žiūrovams Lietuvoje patinka prekių ženklai – laiko patikrintos laidos ir vedėjai žvaigždės. Pastarieji iki šiol yra vienas didžiausių garantų, leidžiančių tikėtis laidos sėkmės ir gerų reitingų.

„Visos didžiosios Lietuvoje veikiančios televizijos valdo palyginti nedidelius biudžetus, todėl neturi tiek lėšų, kad galėtų investuoti į naujų žvaigždžių auginimą. Tiesa, pasitaiko pavienių atvejų, kai jauni žmonės per kelerius metus, pradėję nuo mažesnių darbų, vėliau tampa dideliais vardais. Bet tai labiau išimtys. Dažniausiai televizijos ima jau susiformavusius ir savo prekių ženklą išplėtojusius žmones“, – sakė I. Zelbaitė-Ciesiūnienė.

Jos teigimu, paradoksalu, bet kartais projekto pirmasis sezonas, nepaisant visų pastangų ir investicijų, gali televizijai būti netgi labai nesėkmingas, o štai antrasis – staiga tampa vienu populiariausių sezono projektų. Tiesa, televizijos dažnai neberizikuoja rodyti antrąjį nepavykusio projekto sezoną.

„Nuojauta, kas bus sėkminga, o kas pakartos ar net pagilins buvusią nesėkmę, yra labai slidi, bet esminė, kalbant apie televizijos turinio planavimą“, – pabrėžė pašnekovė ir patikino, kad kuo toliau, tuo didesni reikalavimai keliami televizinio turinio kokybei. Todėl neatsiejama sėkmės dalimi vis dažniau tampa ir stiprios, kūrybingos prodiuserių komandos, kurioms patikimas laidų kūrimas.

Kas populiaru Vakaruose, nebūtinai bus populiaru Lietuvoje

Aštuoni iš dešimties televizijos žiūrovų yra vyresni nei 35 metų – tokią statistiką įvardija I. Zelbaitė-Ciesiūnienė. Jos teigimu, jauni žmonės televiziją žiūri mažiau, nes dažniausiai nenori ilgai laukti, kol atsiras galimybė pažiūrėti naujausią mėgstamo serialo dalį. Jaunimas verčiau atsisiunčia ją iš interneto.

Pasiteiravus pašnekovės, kuo lietuviškų televizijų turinio tradicijos skiriasi nuo Vakarų televizijų ir ar bus kada pasiektas jų lygis, ši tikino, kad esminis skirtumas yra skirtingi mentalitetai.

„Nemanau, kad kitų šalių tradicijomis turėtume vadovautis aklai. Pavyzdžiui, Skandinavija. Tenykščiai yra pamišę dėl serialo „Heartbeat“, kurį LNK pavadinimu „Nerami tarnyba“ prieš kelerius metus labai trumpai ir, deja, nesėkmingai transliavo. Vakarai yra Ispanija ir Italija su savomis televizijos tradicijomis, Vakarai – Prancūzija ir Didžioji Britanija, kurių televizijos tradicijos taip pat ne visada priimtinos mūsų žiūrovui. Tam tikra prasme Vakarai yra ir Lenkija, kurios sėkmės formule mes kartais galime pasinaudoti. Tarkime, Vakaruose labai populiarios vadinamosios viktorinos (angl. quiz) ir kulinarinės laidos, na, o mūsų šalyje tokie projektai negeneruoja aukštų reitingų“, – aiškino LNK atstovė.

Pasak jos, Lietuvos televizijos, kaip ir viso pasaulio televizijos, perka ir adaptuoja tuos pačius formatus, kuriuos perka Vakarų ir Rytų šalys, Azija, Amerika ar Australija. Skiriasi tik užmojai, kokybė ir investicijos – kiekvienas dirba pagal savo galimybes.

„Mes negalime į gamybą investuoti tiek pinigų, kiek Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ar Vokietijoje. Deja, net Lenkijos televizijų biudžetai mums neįkandami. Ar pasieksime jų lygį? Taip, pasieksime, bet tik tuomet, kai pasieksime Vokietijos ar Didžiosios Britanijos ekonominio išsivystymo lygį“, – svarstė LNK programų direktoriaus pavaduotoja.

Pinigai didesni, o kokybė žemesnė?

Kalbėdama apie televizinio turinio kūrimą ir vystymąsi, pašnekovė tikino kartais išgirstanti vyresnės kartos kolegų pastabas, neva šiais laikais pinigai televizijos pasaulyje sukasi didesni, bet sukuriamo produkto kokybė žemesnė, kad dabar tik reitingai visiems galvoje.

„Kol kas televizijos reitingai yra pagrindinis rodiklis, kuriuo matuojamas laidos populiarumas, tad kaip jie gali būti nesvarbūs? Juk laidas kuriame ne sau, o žiūrovams! Be to, gyvenimo tempas šiais laikais tapo labai spartus. Nebegalime, kaip senais gerais laikais ilgai darbuotis ties viena idėja, mėnesiais vystyti mintį, dienų dienas diskutuoti. Nebeturime ir galimybės ilgoms vedėjų ar dalyvių repeticijoms, kamerų repeticijoms, ilgiems aptarimams ir taisymams, o tik tada galutiniams filmavimams. Dabar viskas sudėtingiau – viskas greičiau“, – aiškino pašnekovė.

Anot jos, palyginus, kiek laidų, koncertų, projektų turėjome anksčiau ir ką Lietuvos televizijos siūlo dabar, tampa aišku, kad įvyko milžiniškas progresas. Dabar eteryje yra daugybė originalių laidų, pirktų ir adaptuotų formatų, serialų, įvairių koncertų – visko net neišvardysi. O tuomet kartais net nelabai buvo, iš ko pasirinkti.

„Dauguma vyresnių žmonių dar, matyt, pamena gerą dešimtmetį per kiekvienas žiemos atostogas rodytą vengrų „Kapitoną Tenkešą“, čekų filmą „Trys riešutėliai pelenei“, prancūzų serialą „Nuostabūs ponai iš Bua-Dorė“, gal vieną kitą koncertą ar televizinį spektaklį, laidas „Estrados orbitoje“, „Metronomą“, gal dar šį tą. Prie ekranų prilipę visi tik ir laukdavo užsienio estrados arba užsienietiškų filmų, kurių šiais laikais patys matote kiek. Tad nereikėtų dabar svaigti apie ankstesnių laikų pasiūlą ir kokybę. Šiais laikais turinio yra sukuriama visokio ir visokiems skoniams. Tik toje gausoje gal ne visi sugeba susiorientuoti ir atsirinkti“, – apibendrino I. Zelbaitė-Ciesiūnienė.