Vilnietis Lukas Jasaitis (25) prieš mėnesį pradėjo projektą „One day shop“. Tai prekių ekspozicijos ir pardavimo vieta, kurioje jaunas verslas gali sutaupyti nuomos ir pardavėjo išlaikymo sąnaudas. Džiūgaudamas dėl to, kad ryžosi pradėti, jis pabrėžia ir tai, kad būti savo idėjos šeimininku labai sunku. „Esi vienas, kartais labai pavargsti nuo to, kad visus darbus ir sprendimus turi daryti pats. Nuo to, kokias gėles laikyti ant palangės, iki verslo strategijos kūrimo“, – nauja patirtimi dalijasi verslo ėmęsis vaikinas.

Stigo idėjų, pinigų ir patirties

Mokydamasis sostinės Karoliniškių gimnazijoje, L. Jasaitis sako žinojęs, kokių žinių jam reikės daugiausia stojant į universitetą, tad į tuos dalykus ir buvo susitelkęs. Baigęs mokyklą jis norėjo dirbti kokį nors darbą, susijusį su popieriais, kokioje nors didelėje įmonėje, tačiau verslo vadybos ir analitikos studijos ISM Vadybos ir ekonomikos universitete turėjo lemiamą įtaką jo tolesniam gyvenimui. „Čia ketverius metus mums sakė, kad reikia likti Lietuvoje (tuomet buvo pats emigracijos bangos pakilimas) ir kad mes esame tie žmonės, kurie turime kurti verslus, darbo vietas sau ir kitiems, – prisimena pašnekovas, maždaug jau po antro studijų kurso pradėjęs svajoti apie savo verslą ir ieškoti idėjų. – Tiesa, tuo metu neturėjau jokių galimybių, nes buvau be patirties, o pinigų išvis neturėjau, juolab kad reikėjo mokėti už mokslus.“

Išmetė po bandomojo laikotarpio

 

„Darbas buvo sunkus, mokėjo nedaug, tačiau liko vien geri prisiminimai, nes įgijau daug patirties. Tas darbas padėjo man susirasti kitus darbus ir judėti pirmyn.“

L. Jasaitis.

 

Po studijų pirmoji vaikino darbo patirtis buvo „3T“ prekių priežiūros vadybininko pareigos, bet… „Po bandomojo laikotarpio mane išmetė“, – atvirai sako pašnekovas, kuriam po poros savaičių vėl pavyko įsidarbinti kitoje didelėje įmonėje prekybos vadybininku. Juo ir išdirbo pusantrų metų, kol subrandino savo verslo idėją. „Mano darbas buvo važinėti po Vilniaus regione esančias nedideles parduotuves bei degalines ir užsakinėti joms prekes. Turėjau apie 80 klientų, pas juos važiuodavau kiekvieną savaitę. Ten dirbdamas įsitikinau, kad noriu kurti savo verslą, o ne dirbti kam nors kitam. Visus pusantrų metų, kol dirbau, taupiau pinigus, kad turėčiau bent jau pradžiai, kai atrasiu tinkamą idėją“, – apie kryptingą ėjimą verslo link pasakoja pašnekovas. Jis, beje, nešykšti gerų prisiminimų apie savo pirmąjį darbą vasarą Nidoje dar studijų laikais: „Darbas buvo sunkus, mokėjo nedaug, tačiau liko vien geri prisiminimai, nes įgijau daug patirties. Tas darbas padėjo man susirasti kitus darbus ir judėti pirmyn.“

Verslo modelį nusižiūrėjo Estijoje

Ironiška, bet sumanymas, kurį, dairydamasis laisvų verslo nišų, L. Jasaitis pagaliau įgyvendino, buvo ne jo, o draugo. Viešėdamas pas savo tėvus, kurie gyvena Estijoje, jis ir nužiūrėjo naujovišką verslo modelį. „Tiesa, pats draugas užsiima muzikine veikla. Aš verslo ketinau imtis su kitu savo draugu, tad su juo kartu ir nuvykome į Estiją pasižvalgyti, kaip atrodo tos parduotuvės, tačiau atvykę pamatėme kitokį vaizdą, nei įsivaizdavome. Estijoje iš esmės tai yra dėvėtų drabužių parduotuvė, kurioje gali išsinuomoti maždaug 50 cm ilgio pakabą ir lentyną virš jos savaitei, dviem, trims ar mėnesiui. Atneši savo daiktus, susimoki mokestį už lentyną, surašai savo prekių kainą ir pasibaigus terminui ateini pasiimti pinigų už parduotas prekes. Pati parduotuvė pinigus uždirba iš nuomos, antkainių nededa. Mums nepatiko, kad tai yra dėvėtų drabužių parduotuvė, nors Taline ji ir turi pasisekimą. Grįžę galvojome, kad reikia taikyti tą patį verslo modelį, tačiau prekiauti ne dėvėtais drabužiais. Galvojome, gal orientuotis tik į papuošalus ar aksesuarus, o gal tik į drabužius. Svarstėme ir apie atsitiktinius daiktus, bet realiai nieko nenusprendėme. Neradome tinkamų patalpų, draugas truputį dvejojo, turėjome savo darbus, tad žiemą idėją apleidome ir daugiau nieko nebedarėme“, – daug žadėjusius planus prisimena vaikinas.

Kai rado patalpas, pradėjo veiklą

Vis dėlto idėja L. Jasaičio neapleido, o kai tuometis darbas pradėjo atsibosti, vieną pavasario dieną jis nusprendė žvilgtelėti į nuomojamų patalpų skelbimus. Netruko pamatyti nuomojant būtent tokias, kokias įsivaizdavo geriausias savo verslui. Tiko ir vieta (pėsčiųjų alėja tarp Žaliojo tilto ir planetariumo), ir kaina, ir suplanavimas. „Skelbimas buvo įkeltas prieš keturias valandas, tad nedelsdamas paskambinau, susitariau apžiūrėti, o apžiūrėjęs iškart pasakiau, kad tinka. Patalpas gavau gegužę, pirmas savaites skyriau dokumentams tvarkyti, o tada pradėjau ieškoti klientų. Atsiradus keletui, parduotuvė nuo birželio vidurio pradėjo dirbti“, – pasakoja dabar į darbinius reikalus paniręs šeimininkas, kuriam šiek tiek talkina draugas ir mergina.

Parduotuvė jau turi beveik 30 klientų, su kuriais pasirašytos bendradarbiavimo sutartys, veikia interneto puslapis ir „Facebook“ profilis. Verslą sukūrusį L. Jasaitį palaiko ir skatina šeima bei draugai, o kadangi keli iš artimiausių taip pat turi savo privačias veiklas, visuomet yra su kuo aptarti reikalus. „Jie mane dažnai pakonsultuoja, pataria, dalijasi patirtimi. Taip pat matau, kaip jų verslai auga, jų sėkmė įkvepia ir mane“, – sako pašnekovas.

Vieta, kur galima atnešti prekes nors ir vienai dienai

L. Jasaičio įsitikinimu, tokio verslo modelio, kokį jis ryžosi įgyvendinti, reikėjo jau seniai. „Lietuvoje yra daug kuriančių žmonių, kurie savo gaminius parduoda internetu, tačiau pirkėjams vis tiek norisi pačiupinėti, pasimatuoti ar išbandyti. Kai kurie kūrėjai savo prekes neša butikams, kad jie pardavinėtų, tačiau čia dideli antkainiai ir žmonės nėra patenkinti, – tikina jis. – Mes taip pat suteikiame galimybę žmonėms, perkantiems internetu, atsiimti prekes mūsų parduotuvėje. Atsiėmimo vietas turi tik didžiosios internetinės parduotuvės, o mes tokią paslaugą siūlome smulkiesiems verslininkams. Iš savo klientų prašome tik mėnesinio mokesčio. Su kiekvienu tariamės individualiai. Kuo daugiau jam reikia vietos, tuo mokestis didesnis.

Pasidomėjus, kaip sugalvojo parduotuvės pavadinimą, L. Jasaitis paaiškina, kad idėja kilo įsivaizduojant, kad žmonės galės savo prekes atnešti kad ir vienai dienai, tačiau paaiškėjo, kad dėl vienos dienos ar savaitės niekas nenori vargti. Tai akivaizdžiai per trumpas laikas rinkai išbandyti, todėl trumpiausia sutartis pasirašoma mėnesiui. Tiesa, jis neatmeta galimybės, kad ateityje bus norinčiųjų vietą nuomotis ir vienai dienai.

Sekėjai socialiniame tinkle atkartoja sniego gniūžtės modelį

Klientų parduotuvės savininkas iš pradžių ieškojo kasdien skambindamas ir siūlydamas savo paslaugas žmonėms, kuriems, tikėjosi, jos bus naudingos. L. Jasaitis sako, kad nebuvo paprasta išaiškinti, kokią paslaugą jis siūlo, nes niekas nebuvo girdėjęs apie tokį verslo modelį. Vėliau, atsiradus pirmiesiems klientams ir sekėjams socialiniame tinkle „Facebook“, viskas pradėjo judėti sniego gniūžtės principu – pritraukti klientus būdavo vis lengviau, nes jie matydavo, kad kiti jau naudojasi nauja paslauga. „Lietuva nedidelė šalis, kuriantys žmonės vieni kitus pažįsta, todėl mūsų paslaugas pasiūlo ir savo draugams“, – aiškina naujoviškos parduotuvės pradininkas, iki šiol kol kas neturintis tiesioginių konkurentų. Tačiau jis neabejoja, kad netrukus atsiras sekėjų ir žmonės pradės kopijuoti šį verslo modelį.

Pagrindinė pašnekovo verslo investicija buvo skirta patalpų nuomai. Visa kita perkama tik atsiradus poreikiui, pavyzdžiui, persirengimo kabinos – pradėjus prekiauti drabužiais.

„Jeigu viskas gerai, iki žiemos turėtume pasiekti lūžio tašką, o kitais metais jau ir užsidirbti, – maždaug taip planuoja L. Jasaitis ir nebijo pasikartoti, kitiems linkėdamas: – Jeigu turite gerą idėją, kuria tikite, rizikuokite ir darykite. Jau pokštu tapusi frazė „svarbiausia ką nors daryti“ turi tiesos. O jei dar žinai, ką daryti, apskritai puiku!