Vokietija ir Japonija. Ko gero, pirma mintis, kuri šmėsteli, yra susijusi su Antruoju pasauliniu karu ir jų santykiais. Tačiau net ir neklaidžiojant istorijos labirintais šios dvi verslios šalys dažnai atsiduria greta. Aukštas automobilių gamybos pramonės lygis, atominių elektrinių naudojimo ir uždarymo klausimai ar net gimdyvių skirtybės ir statistika. Abiejose valstybėse klesti tos pačios srities verslas, bet jo kultūra, tradicijos ir protokolas gerokai skiriasi. O gal yra ir šis tas bendra?

Japonija

Verslininko portretas

Verslo pasaulyje retai sutiksi moterų, nes joms įprasta rūpintis namais ir vaikais. Taigi tipinis Japonijos verslininkas yra vyras, dažnai kiek seksistinių pažiūrų, ne itin linkęs imtis verslo su moterimis, ypač užsienietėmis. Paprastai vyrai vertinami atsižvelgiant į jų verslo ar kompanijos, kurioje dirba, reputaciją ir einamas pareigas, todėl čia itin vertinamas karjeros siekimas.

Į verslo pasaulį jaunuoliai žengia baigę studijas ir vos perkopę dvidešimtmetį. Dažniau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje Japonijoje dirbama vienoje darbovietėje visą savo gyvenimą. Labiausiai šioje šalyje klesti gamybos, chemijos pramonė, taip pat bankininkystė ir draudimas.

Stereotipai ir mitai

Gal ir keistai skamba, labiausiai po pasaulį paplitęs stereotipas, kad visi japonai yra intelektualūs, protingi, kone genijai. Juk jie nuolat stebina naujausių technologijų išradimais ir išskirtinėmis idėjomis. Ko gero, čia vertėtų atsižvelgti į šalies populiaciją, kuri siekia 130 milijonų gyventojų. Nenuostabu, kad tarp daugiau nei 60 procentų darbingo amžiaus japonų atsiras tiek genijų, tiek vidutinybių.

Dar vienas populiarus mitas – kad japonams būtina tiekti japonišką arbatą ir laikytis visų jos gėrimo taisyklių. Tikrai ne visi japonai geria arbatą, o juo labiau per verslo susitikimus. Lygiai taip pat ekspertai paneigia nuomonę, kad į japonų rinką žengti galima tik turint milijonus. Sakurų šalyje galimybės yra neribotos, todėl vietos po verslo saule užtenka net ir smulkiesiems verslininkams.

Verslo kultūros ypatumai

Per susitikimą ar derybas jūsų besiklausantis asmuo pritariamai linkčios galva ir kartos „taip“, tačiau tai nereiškia pritartimo, o tik tai, kad jis supranta, ką kalbate. Japonams būdingas puntualumas, todėl į susitikimus patartina atvykti keliomis minutėmis anksčiau, nes čia vėlavimas traktuojamas kaip nepagarbos ženklas.

Derėdamiesi japonai užduoda daug klausimų, renka informaciją, todėl atvyksta didelėmis komandomis, sudarytomis iš skirtingų sričių specialistų. Nesitikėkite sulaukti atsakymų ir nuomonės per patį susitikimą. Jie nesileidžia skubinami, yra apdairūs ir rimtus sprendimus priima per ilgesnį laiką. Jeigu kita pusė nepaiso protokalo ar skubina, tikėtina, kad japonai tuoj pat nutrauks derybas. Tam, kad sandoris įvyktų, japonai turi visiškai įsitikinti partnerių patikimumu ir jais pasitikėti. Jie linkę nesakyti žodžio „ne“, todėl būtina stebėti kūno kalbą. Susitikimuose įprastos ilgos tylos ir apmąstymų pauzės – tai vertėtų ramiai pralaukti. Be to, kai kurie verslininkai klausydamiesi svarbių dalykų užmerkia akis.

Dar vienas svarbus dalykas – potencialiems partneriams dažnai duodamos bandomosios užduotys, siekiant įsitikinti darbo kokybe.

Japonai supranta, kokia sudėtinga jų kalba, todėl nereikalauja jos mokėti. Kita vertus, jie tikisi, kad derybų partneriai išmanys jų kultūrą, papročius, protokolą ir tuo vadovausis. Jeigu būsite pakviesti į kurio nors būsimo partnerio namus, neatsisakykite, nes tai išskirtinis pagarbos ir pasitikėjimo ženklas. Itin nepadoru rodyti į objektą pirštu, nelaimingais laikomi skaičiai 4 ir 9. Taip pat svarbu pasidomėti pagrindinėmis manierų prie stalo ir etiketo taisyklėmis. Aptariant dalykinius klausimus vengtinas bet koks humoras ir juokai.

Verslo etiketas

Pasisveikinant neįprasta spausti rankos; japonai linkę nusilenkti. Lenkiantis rankos laikomos prie šonų, nugara lieka tiesi. Kuo žemiau nusilenkiama, tuo daugiau pagarbos parodoma. Jokiais būdais negalima rankų kišti į kelnių kišenes, nes tai traktuojama kaip nesidomėjimas partneriais.

Lankantis Japonijoje patartina turėti vizitinių kortelių, kurių vienoje pusėje informacija pateikiama japonų kalba. Jomis keičiamasi susitikimo pradžioje. Keičiantis su aukštesnes pareigas einančiu asmeniu reikia atsistoti. Kortelė įteikiama nežymiai nusilenkiant, abiem rankomis, japonišku užrašu viršuje.

Įteiktą kortelę dera kurį laiką pastudijuoti, net jeigu gavote kelias. Tai daroma tam, kad būtų galima kreiptis į pašnekovą vardu. Vizitinę leidžiama įsidėti į marškinių, bet jokiais būdais ne į užpakalinę kelnių kišenę. Savo vizitinę kortelę turėtumėte įteikti kiekvienam asmeniui, su kuriuo norėtumėte susitikti ateityje. Turėkite jų pakankamai ir itin aukštos kokybės, nes japonai mėgsta jas dalyti pasitaikius pirmai progai.

Verslo susitikimai rengiami tik iš anksto suderinus, geriausia dėl jų tartis bent prieš kelias savaites telefonu, o ne faksu ar elektroniniu laišku.

Aukščiausias pareigas einantis asmuo per susitikimą sėdi toliausiai, o žemiausias – arčiausiai durų. Verslo susitikime privaloma turėti aplanką su savo įmonės pristatymu ir klientų rekomendacijomis. Susitikimo pabaigoje aukščiausio rango atstovui rekomenduojama įteikti nedidelę dovaną. Jeigu susitikimą paskyrėte vienam asmeniui, nenustebkite, kad į jį atvyks visas kolektyvas.

Japonijoje verslo susitikimų dalyviams įprastas konservatyvus aprangus kodas.

Vokietija

Verslininko portretas

Vokietijos ekonomika yra trečia pagal dydį pasaulyje. Nenuostabu, kad būtent į ją investicijų pavidalu kasmet įplaukia milijardai eurų. Draudimo, bankininkystės, automobilių ir elektronikos pramonė yra didžiausios. Šioje šalyje nesunku pradėti pelningą verslą, todėl jo imamasi vos užvėrus vidurinės mokyklos duris.

Nors moterys versle nėra retenybė, joms gerokai daugiau tenka paplušėti siekiant aukštų pareigų. Beje, Vokietijoje moterų ryžtas ir veržlumas verslo srityje gerokai išsiskiria Europos mastu.

Stereotipai ir mitai

Po pasaulį klajoja klaidingas mitas, kad vokiečiai nesupranta humoro ir patys nemoka juokauti. Taip, humoras nėra priimtinas per verslo susitikimus, tačiau bet kas, kas pažįsta bent vieną verslo pasaulio atstovą vokietį, nesunkiai sugriaus šį mitą, nes šios tautos atstovams būdingas puikus humoro jausmas. Tai, kad jie nėra linkę juoktis iš politikų ar savęs, dar nereiškia, jog nesugeba to daryti.

Dar vienas populiarus stereotipas, esą vokiečiai yra itin stropūs, darbštūs ir disciplinuoti, tik iš dalies teisingas. Tai, kad jie skrupulingai laikosi darbotvarkės ir taisyklių, nereiškia, jog yra darbštuoliai.

Verslo kultūros ypatumai

Vokiečiai dažnai būna tiesmukiški ir nebijo ištarti „ne“ ar „tai neįmanoma“. Priešingai nei kiti europiečiai, jie nesiekia asmeninių ryšių su žmogumi, su kuriuo planuoja verslą. Jiems svarbus partnerių išsilavinimas ir kompanijos ilgaamžiškumas.

Vokiečiai pasižymi biurokratiškumu, o atsakingus sprendimus priima tik apgalvotai. Galutinį sprendimą paprastai priima aukščiausias įmonės pareigūnas, jis niekada jo nekeičia ir dažniausiai pateikia raštu.

Šioje šalyje itin vertinamas išskirtinai formalus bendravimo protokolas, vengtinos karo ir istorijos temos. Derantis į viską ir kiekvieną ištartą žodį žiūrima rimtai, todėl nėra vietos lengvabūdiškumui. Objektyvi kritika čia dalijama ir priimama geranoriškai.

Verslo prezentacijose sveikintinos diagramos, lentelės ir tikslūs faktai. Itin saugomas vokiečių verslininkų privatumas, todėl skambutis į namus ar asmeninis klausimas gali stipriai pakenkti bendradarbiavimui. Prieš susitikimą verta įsitikinti, kad išjungėte telefono skambėjimo garsą, antraip būsite įvertintas kaip nerodantis pagarbos ir nesidomintis partneriais.

Verslo etiketas

Rankos paspaudimu lydimas kiekvienas pasisveikinimas ir atsisveikinimas. Pasisveikinant su moterimi reikia palaukti, kol ji pirma išties ranką. Griežtai draudžiama spausti ranką, kitą sukišus į kelnių kišenę. Į verslo susitikimo patalpą pirmiausia pro duris žengia vyriausias arba aukščiausias pareigas einantis asmuo. Jeigu vyras ir moteris yra vienodo statuso, pirmas tai daro vyras.

Per susitikimus griežtai laikomasi darbotvarkės. Iš anksto, mažiausiai prieš savaitę, skirti susitikimą yra tiesiog privaloma. Kalbantis būtinas tiesioginis akių kontaktas su pašnekovu. Į posėdžių ar kitą kambarį įeiti galima tik pasibeldus ir gavus leidimą. Prisistatant nurodoma pavardė be titulo, o kreipiantis į pašnekovą būtina nurodyti titulą, nes vokiečiai labai vertina savo autoritetą. Kreipiamasi pavarde iki tol, kol paprašoma pereiti prie vardo.

Vokiečiai vertina punktualumą, todėl bet koks vėlavimas neįspėjus yra vertinamas kaip šiurkštus neišsiauklėjimas. Nedera užimti vietos, kol aukščiausio rango atstovas nenurodys, kas ir kur turėtų sėdėti. Vyrauja konservatyvus aprangos kodas, be to, patartina vengti aksesuarų. Priešingai nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, įžūliu gestu laikomas ženklo OK rodymas pirštais.

Vizitinėmis kortelėmis verslo susitikimuose keičiamasi laikantis elementarių europietiškų taisyklių. Užtenka vizitinės anglų kalbą, o jeigu informacija papildomai nurodoma ir vokiškai, partneriai jausis pamaloninti. Vizitinėje kortelėje rekomenduojama nurodyti ir savo išsilavinimą.

Vokiškas verslas

Du Vokietijos verslininkai vaikščioja po Londoną.

– Klausyk, Hansai, ar nežinai, kaip jie vadina šią upę?

– Neturiu supratimo. Kelne ją vadina Reinu.