Michailas Gorbačiovas – istorinė figūra, apie kurią nuomonę turi kiekvienas labiau besidomintis politika. Vieni iki šiol niršta ant jo sakydami, kad būtent jis, o ne kas kitas yra atsakingas už Sovietų Sąjungos griūtį. Atseit visokios „pertvarkos“ ir „atvirumas“ išbalansavo stabilų imperijos mechanizmą ir priartino jos galą. Kiti kaip tik yra jam už tai dėkingi ir įsitikinę, kad 1990-aisiais Nobelio taikos premija jam įteikta visiškai pelnytai.

Dar kiti laikosi pozicijos, kad tiesa yra maždaug per vidurį. Laikai ir pasaulis keitėsi, o M. Gorbačiovas buvo tas žmogus, kurio sprendimai prikaustė viso pasaulio dėmesį ir formavo rytdieną. Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis dėl to, ar šis politikas reikiamu metu priėmė tinkamiausius sprendimus, bet faktas tas, kad pasauliui jie padarė didžiulę įtaką, o M. Gorbačiovas yra charizmatiškas žmogus. Jo inteligenciją patvirtina ir viešos šio politiko kalbos. Jose nesurasite arogancijos, išsišokimų, nepamatuotų teiginių. Atvirkščiai, iš M. Gorbačiovo minčių galime pasimokyti kiekvienas. Štai kodėl siūlome susipažinti su keliomis iš jų. Galbūt šio politiko mintys padės jums ką nors pakeisti ar patobulinti tiek kasdieniame gyvenime, tiek versle.

„Jeigu tai, ką padarėte vakar, šiandien vis dar atrodo labai svarbu, vadinasi, šiandien nuveikėte labai mažai.“

Kiekviena nauja diena – vis nauja istorija. Jeigu nuolatos svaigsite dėl praeities laimėjimų, tai neišvengiamai atsitiks taip, kad pamiršite šią dieną ir tiesiog ją prarasite. O juk žmogus ir teturi šią dieną. Tegul vakarykštė jus įkvepia išspausti kuo daugiau iš šios. Tas pats galioja ir nesėkmingoms dienoms. Jeigu vakar kas nors nepavyko, šiandien turite galimybę pasimokyti ir pasiekti kur kas daugiau.

„Daug geriau yra diskutuoti, ginčytis, polemizuoti, užuot kūrus klastingus planus, kaip sunaikinti vienas kitą.“

Visada garbingai elkitės su savo oponentais. Taip, pasaulis gali būti negailestingas. Visada atsiras žmonių, kurie norės jums pakenkti. Natūralu, kad kyla pagunda elgtis taip pat. Akis už akį. Tačiau Gandi yra pastebėjęs, jog “akis už akį“ taisyklė tik paverčia pasaulį aklu. Galbūt daug geriau pasirinkti sunkesnį kelią: tiesos ieškoti diskutuojant, polemizuojant, mokantis, o ne primetant savo tiesą kitiems.

„Mes atitrūkome nuo amžinųjų vertybių. Aš nemanau, kad mums reikia kažkokių naujų vertybių. Pats svarbiausias dalykas yra bandyti sugrįžti prie tų visuotinai žinomų vertybių, nuo kurių atitrūkome.“

Dažnai mėgstame pabrėžti, kad gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, kuris pasižymi dideliu tempu, moderniomis technologijomis, nuolatinėmis žmonių bendravimo permainomis. Tačiau tuo pat metu ir susvetimėjimu, ekologinėmis problemomis… M. Gorbačiovas ragina per daug nesižavėti ateitimi, kuri gali niekados ir neateiti. Ar mes tikrai norime sukurti naują pasaulį? Galbūt mes ir taip žinome viską, ko mums reikia? Gal tiesiog tai pamiršome?

„Aš tikiu kosmosu. Kiekvienas iš mūsų yra susietas su kosmosu. Taigi gamta yra mano Dievas. Man gamta yra šventa. Medžiai yra mano šventyklos, o miškai – mano katedros. Reikia būti išvien su gamta.“

Pasauliui, kuriame vis aktualesnės ekologinės problemos, o žmonės paprasčiausiai daro griežtą skirtį tarp savęs ir gamtos, daug naudingiau būtų, jeigu prisimintume, jog iš tikrųjų mes esame gamtos dalis, kad niekados nuo jos nebuvome ir nebūsime atskirti. M. Gorbačiovas primena, kad žmogus ir gamta yra viena. Taigi argi galime ramia sąžine kenkti kažkam, ko dalis esame?

„Pavojai tyko tik tų, kurie nereaguoja į besikeičiantį gyvenimą.“

Pasaulis nuolat keičiasi. Mes keičiamės su juo. Taip, kartais labai norėtųsi, kad viskas sustotų, regis, taip viskas būtų daug paprasčiau ir saugiau. Tačiau taip niekados nebus. Štai kodėl reikia priimti ir stebėti nuolatinę gyvenimo kaitą. Taip išvengsite šoko ir visas permainas priimsite ne su baime, o drąsiai.

„Būtų naivu manyti, kad problemos, šiandien kamuojančios žmoniją, gali būti išspręstos vien tomis priemonėmis, kurios jau buvo išbandytos ir veikė anksčiau.“

Niekada nenustokite eksperimentuoti, mokytis. Neužsistovėkite vietoje, nes galiausiai jūsų neveiksnumas atsisuks pries jus pačius. M. Gorbačiovas tai puikiai suprato pradėdamas pertvarką. Jo vadovaujama imperija pernelyg ilgai buvo sustingusi, neveiksni, bijanti keistis. Kitaip tariant, ji puvo iš vidaus. Problemas, kurios ją ėdė, buvo įmanoma išspręsti į žmonių gyvenimus atnešus ką nors visiškai nauja. Galų gale tos permainos lėmė pačios imperijos galą. Tačiau ar iš tikrųjų nenutiko taip, kad jos tik paspartino neišvengiamą apsivalymo procesą?

„Kas daugiau, jeigu ne aš? Kada daugiau, jeigu ne dabar?“

Iš tikrųjų, kas gi daugiau, jei ne aš? Dažnai stovime ir laukiame, kol kas nors kitas žengs pirmąjį žingsnį. Tačiau rizikuojame taip niekada šito ir nesulaukti. Galbūt paties iniciatyva ir neduos tokių puikių rezultatų, apie kuriuos svajojai, bet bent būsi pabandęs ir bent turėsi kokius nors rezultatus.