Paklausta apie savo amžių, 29-erių rinkodaros specialistė Loreta Džiužaitė nusišypso ir priduria: ,,I am still in my 20‘s.‘‘ (Liet. „Man vis dar dvidešimt.“) Iš mažo Bagaslaviškių kaimo Širvintų rajone kilusi moteris didžiuojasi savo kilme ir su dukrele Evelina (4 m.) kalba tik lietuviškai. Na, o kol mažoji leidžia savo dienas vaikų darželyje, Loreta valdo vienos didžiausių pasaulyje pinigų pervedimo kompanijų ,,MoneyGram‘‘ jai patikėtus milijonus…

Auklėjimo forma – demokratija Užaugau pedagogės ir ūkininko šeimoje. Vaikystėje turėjome didžiulį ūkį: auginome karvių, kiaulių ir vištų. Būdama vos 6 metų išmokau melžti karvę. Mūsų šeimoje visuomet vyravo demokratija. Su broliu Tautvydu (19 m.) nuo mažų dienų turėjome pasirinkimo laisvę, galbūt todėl ir nesinorėjo krėsti šunybių. Mokykloje buvau aktyvistė, labai gerai mokiausi, dalyvavau visuose įmanomuose renginiuose ir troškau pirmauti. Tas dienas prisimenu su nostalgija, nes mūsų klasėje mokėsi tik 8 mokiniai ir buvome paskutinė mokyklos abiturientų laida.

Studijos ir darbas muzikiniame teatre Visą laiką svajojau tapti policininke, tačiau kai nuėjau į policijos komisariatą, visi jo darbuotojai nustebo ir vienbalsiai paklausė: ,,Loreta, kaip tu čia girtuoklius tampysi su tokiais pažymiais? Keliauk į universitetą.‘‘ Nusiminusi, tačiau nepraradusi vilties įstojau į Kauno technologijos universitetą, tuo metu ganėtinai naują ir prestižine laikytą specialybę – viešąjį administravimą. Mūsų universitetas suteikdavo galimybę pirmakursiams dirbti Muzikiniame teatre: sutikti žmones, išnešti į sceną gėles, padėti susirasti savo vietas. Už tris darbo dienas gaudavome 100 litų.

Troškau finansinės laisvės, todėl papildomai vasaromis, o vėliau ir visą laiką dirbau padavėja vienoje Kauno miesto kavinių. Lemtingos braškės Įpusėjusi studijų metus nutariau vasarą padirbėti užsienyje. Nors anglų kalbos visiškai nemokėjau, su žodynu pasirašiau, atmintinai išmokau tekstą apie save, nužygiavau į Pasaulio lietuvių centrą ir atsitiktinai gavau progą išvykti. Darbas braškių laukuose tapo lemtingu posūkiu mano gyvenime – įsimylėjau. Nors netikėtai užgimę jausmai sujaukė protą ir sielą, privalėjau grįžti į Lietuvą ir baigti studijas. Paskutiniaisiais studijų metais gavau progą atlikti praktiką Širvintų savivaldybės administracijoje.

Nors sekėsi puikiai ir miesto meras ilgai įkalbinėjo neišvykti, mano širdis buvo Anglijoje. Važiavau į nežinią ir raminau save mintimi, kad visuomet galėsiu ir turėsiu kur grįžti. Tikėjau, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei… Emigranto dalia Pirmos dienos emigracijoje nebuvo lengvos: dirbau turkų kavinėje, iš kurios išėjau, kai buvau paprašyta eiti valyti tualetų. Vėliau 6–10 val. ryto dalijau laikraščius prie metro stotelių. Nors buvo skaudu, kad 4-erius metus mokiausi universitete ir dabar turiu pradėti viską iš pradžių, kabinausi į naują gyvenimą ir tikėjau, kad vieną dieną pasieksiu daug daugiau. Praėjus keliems mėnesiams nusprendžiau, kad laikas judėti toliau ir pradėti mokytis anglų kalbos. Įdarbinimo agentūrai pranešiau, kad laikraščių daugiau nebedalysiu, ir po poros dienų prasidėjo mano kelias į karjeros aukštumas… Iš kur mergaitei tiek drąsos?

Ta pati agentūra, kuri įdarbino dalyti laikraščius, pranešė, kad viena tarptautinė kompanija ieško lietuviškai kalbančių darbuotojų. Iš karto atsisakiau, nes visiškai nemokėjau anglų kalbos, tačiau paskatinta vyro nutariau rizikuoti. Dabar net neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek drąsos. Šiandien, ko gero, neišdrįsčiau to padaryti. Nors daugelis šnibždasi, tačiau niekas į minkštą krėslą naujokės sodinti neskubėjo. Daugiau nei metus gatvėse dalijau kompanijos reklaminius lankstinukus ir ėmiau pastebėti, kad gaunu vis daugiau darbo centriniame biure. Praėjus bemaž dvejiems metams ,,MoneyGram‘‘ pakeitė rinkodaros strategiją ir nutarė atsisakyti tokio pobūdžio savireklamos. Keliems iš gausaus ,,lapukininkų‘‘ būrio buvo pasiūlytos darbo vietos kompanijos administracijoje.

Vienu iš jų tapau ir aš. Nespėjusi apšilti kojų pastojau ir išėjau motinystės atostogų. Džiaugiausi mylinčio vyro dėmesiu ir dukrele Evelina, bet slapta svajojau sugrįžti į darbą. Ir štai išaušo ta diena, kai galėjau grįžti. Deja, manęs laukė nemaloni staigmena – vadovai nusprendė, kad jiems reikalingi tik kvalifikuoti specialistai. Visi netekome savo darbo vietų, tačiau mums buvo pasiūlyta kandidatuoti į naujas darbo pozicijas.

Prarasti neturėjau ko, todėl dalyvavau viename po kito atrankos etape ir galiausiai nurungusi visus konkurentus tapau visaverte ,,MoneyGram“ šeimos nare. Leisti svetimus pinigus nelengva Metams bėgant iš rinkodaros specialisto padėjėjos tapau aukštesnio rango rinkodaros specialiste. Šiandien tam tikrose šalyse vykdau ,,MoneyGram“ savireklamos kampanijas. Man priklauso Lietuva, Latvija, Albanija, Kosovas ir Kinija. Paskiriamas biudžetas, kurį turiu rezultatyviai panaudoti kompanijos paslaugoms reklamuoti šiose šalyse. Esu labai taupi ir svetimus pinigus leidžiu taip pat atsargiai ir apgalvotai, kaip asmeninius. Kolegos dažnai juokiasi, kai pasakau, kad 50 svarų už siuntimo paslaugas yra labai daug ir mano biudžetas to neleidžia. Šiuo metu esu visiškai patenkinta savo pareigomis ir kol kas nemąstau apie dar vieną karjeros laiptelį.

,,MoneyGram“ – mano gyvenimo universitetas, kuris padėjo manyje išugdyti rinkodaros specialistę. Jūsų pavardė – Džiužaitė? Mano vyras (Nikolajus Vasylčenko (27 m.) – ukrainietis. Daugelis išgirdę mano pavardę nustemba, kad esu ištekėjusi. Manau, esu tikra patriotė, ir nutariau pasilikti lietuvišką pavardę būtent dėl šios priežasties. Didžiausias laimėjimas 2010-aisiais dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių praradome savo agentą Lietuvoje. Nors atsakingi darbuotojai visais įmanomais būdais bandė prisibelsti iki Lietuvos bankų, ledai nejudėjo. Matydama, kas vyksta, niekieno neprašoma, ėmiausi šios užduoties ir atvedžiau du bankus į didelę ,,MoneyGram“ šeimą.

Ši istorija nuskambėjo visuose įmonės kampeliuose. Buvau įvertinta tiek finansiškai, tiek dėkingumo žodžiais. Slaptas pomėgis Savaitgaliais mano vyras dirba apsaugininku ir visiškai neseniai aš nusprendžiau, kad man reikia tokios licencijos – labai jau norisi bent retsykiais pasijusti policininke. O kartais savaitgaliais, kai noriu pabėgti nuo rūpesčių, padedu draugams naktiniame klube ir vienam vakarui tampu barmene. Žemiška svajonė Pati didžiausia mano svajonė – susitvarkyti buitį. Labai branginu ir saugau savo šeimą. Visus darbo rūpesčius palieku už uždarų kompanijos durų ir išskubu į vaikų darželį pasiimti dukrytės. Namuose esu tiesiog mama, žmona ir namų šeimininkė.

Kai turiu valandėlę laisvo laiko, žiūriu televiziją: kad ir kaip juokingai skambėtų, labiausiai mėgaujuosi melodramomis ir laidomis apie gyvūnus. Knygą į rankas paimu vis rečiau, naujausias mano perskaitytas kūrinys – „Moterys meluoja geriau“. Patarimas Vienintelis mano patarimas svajojantiems dirbti rinkodaros srityje – kaip sakė Leninas: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ Mano profesijos žmonėms būtinas ne tik aukštasis išsilavinimas, bet ir įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Šiuo metu aš taip pat pradėjau lankyti Anglijos darbdavių ypač vertinamus rinkodaros pagrindų kursus CIM (www.cim.co.uk), kurie suteikia galimybę mokytis nuotoliniu būdu. Be to, norėčiau pabrėžti, kad kiekvienas geras šios srities specialistas turi pasižymėti racionalumu, komunikabilumu, įžūlumu, drąsa ir ryžtu.