Į restoraną vakarieniauti tėvų atsivestas vaikutis, nors ir nėra retas, tačiau, pripažinkime, ne itin laukiamas kitų lankytojų, o neretai ir personalo svečias. Kiekviena mažą vaiką auginanti mama ir tėtis yra pajutę smerkiančius žvilgsnius, kai mažylis garsiau surinka ar netyčia numeta barškutį. „Vietos, kurioje šeima galėtų pavalgyti ir tiesiog pabūti kartu, be įsipareigojimo aplinkai, labai trūko“, – choru tvirtina dviejų vaikų mama ir restorano-teatro vaikams „KukuMuku“ įkūrėja vilnietė Laura (31 m.) Normantienė bei komercijos vadovė Eglė Zaščižinskaitė (29 m. kilusi iš Palangos).

Kai vakarienė mieste tampa iššūkiu

Kad tokia problema egzistuoja, L. Normantienė suprato susilaukusi pirmo vaikelio. „Iki gimstant sūnui mėgau vaikštinėti mieste, lankytis kavinėse, restoranuose. Kai gimė Augustas, noras pasimėgauti dalykais, prie kurių buvome pripratę, niekur nedingo, taigi pradėjome keliones po miestą su sūnumi“, – pasakoja pašnekovė.

„Keliauti su vaiku nėra paprasta. Prieš išeinant iš namų reikia pasiruošti tyrelių, nes kavinėse vaikams siūlomas valgiaraštis nėra tinkamas ir dažniausiai itin skurdus. O išsirinkus vietą, kurioje valgysi, reikia apgalvoti, ar pavyks į ją patekti, – šypteli L. Normantienė ir paaiškina, kad dauguma restoranų neturi tinkamo įėjimo tėvams su vėžimėliais: – Jei vaikas dar mažutis, mamos žindomas, reikia apgalvoti, kur galėsi tai padaryti, pervystyti. Taigi nepatogumų tik daugėja.“

„Tuo pat metu, kaip ir Augustas, gimė mano draugių vaikai. Taip išėjo, kad vienu metu mano draugių ratas pasipildė 10–15 vaikų, – pasakoja L. Normantienė ir priduria, kad tokiam būriui vietos miesto restoranuose tiesiog nebūdavo: – Rinkdavomės namuose – tai pas vieną, tai pas kitą, bet juk namų aplinka nusibosta. Norisi išeiti, galų gale norisi pasidažyti, jaustis moterimi, džiaugtis visaverčiu gyvenimu.“

„Po poros metų gimus Kamilei situacija mieste nė kiek nepasikeitė: nei maitinti skirtų kėdučių, nei vaikams tinkamo maisto, nei pervystymo kambarių, tik noras išeiti išliko, – akimirką, kai nutarė kurti šeimai skirtą restoraną, pašnekovė prisimena puikiai. –Restoranų verslas mano šeimoje nėra naujiena. Žinių pakako, taigi pasiryžau ir ėmiau spręsti šią problemą.“

Gera stebėti ramius ir atsipalaidavusius tėvų veidus, stiprų tėčio ir sūnaus ryšį stalo futbolo turnyre, drauges mamas, geriančias kavą, ir vaikus, žaidžiančius tikrais žaislais.

L. Normantienė

Kad pilvelis būtų sotus

„Kurdama restorano koncepciją rėmiausi patirtimi, kurią įgijau augindama Augustą ir Kamilę. Pradedant nuo patogaus įvažiavimo su vežimėliu – pas mus lengvai įvažiuos ir neįgalus žmogus, ir keli vaikiški vežimėliai iš karto, – sako L. Normantienė. – Restorane įrengti du maitinimo kambariai, kuriuose mamos netrukdomos pažindys savo mažylį. Maitinančioms tyrelėmis nebereikia nešiotis termoso ir galvoti, ką gi vaikutis valgys, nes turime įvairių tyrelių, kurias galima pasirinkti atsižvelgiant į vaikučio amžių, pavyzdžiui, kūdikiams iki šešių mėnesių ruošiamos tyrelės be mėsos.“

„Smaližiams sukūrėme atskirą skanėstų karalystę – mūsų pačių kepamų tortų, pyragaičių, sausainių, bandelių, kitokių desertų vitriną. Šventėms pagal vaiko ir tėvelių norus konditerijos gaminių galima užsisakyti iš anksto ar išsinešti namo“, – sako L. Normantienė.

„Kitaip nei kituose restoranuose, vaikams skirtas meniu „KukuMuku“ gerokai platesnis nei gurmaniškas, skirtas suaugusiesiems. Bandome spręsti ir šio amžiaus rykšte laikomą alergiškų vaikų problemą, – tvirtina pašnekovė. – Šiuolaikiniai vaikai dažniausiai yra kam nors alergiški. Taigi turime atskirą valgiaraščio skiltį, kurioje galima rasti patiekalų be kiaušinių, glicino ar kitų tam tikrų alergenų. Kadangi mūsų restorane neretai švenčiami gimtadieniai, konditerijos skyrius pasirūpina specialiu torto gabaliuku alergiškam vaikui. Taigi vaikas nesijaučia atskirtas nuo kitų ir gali mėgautis švente.“

Tikros vaikystės skonis

„Erdvė planuota vengiant aštrių kampų, rūpinantis vaikų saugumu. Restorano apatiniame aukšte įrengtos žaidimų erdvės: uždaras stalo futbolo žaidimų kambarys, kuriame karaliauja tėčiai ir jų sūnūs. Čia pat yra 3D lego kambarys, kuriame vaikai konstruoja, dėlioja kaladėles ne tik ant grindų, bet ir ant sienų, lubų. Trečiojoje zonoje vaikai iš minkštų didelių kaladžių stato sienas, pilis, žaidžia slėpynių“, – pasakoja E. Zaščižinskaitė.

„Rūsyje yra ir visų vaikų mėgstamos sūpynės, – antrina L. Normantienė, – Prie jų nuolat susidaro eilė, taigi draugiškai skaičiuojame iki dešimties ir keičiamės vietomis.“

„Viršuje esančios žaidimų erdvės skirtos mažiausiems. Vaikai gali bėgioti, laipioti, ropoti. Turime nedidelį restoraną-virtuvę, kur vieni vaikai, pasitelkę vaizduotę, gamina, tampa vieni kitų klientais ar net tiekėjais, vežančiais produktus. Mamos žiūri į savo vaikų vaidmenų žaidimus ir negali patikėti savo akimis“, – šypsosi L. Normantienė.

„Turime ir edukacinį kambarį-biblioteką, kurioje vaikai skaito knygeles, užsiima įvairiais rankdarbiais, žaidžia stalo žaidimus. Sąmoningai vengiame ekranų ir kitokių modernių prietaisų. Norisi, kad vaikai žaistų natūraliais žaislais, naudotųsi savo neribota išmone ir vaizduote. Taip puoselėjame tikrąsias vertybes, kūrybiškumą“, – idėja dalijasi E. Zaščižinskaitė.

„KukuMuku“ rengiami ir teatro pasirodymai, koncertai, kūrybinės dirbtuvės, vyksta edukacinės darželių programos. „Proga pavalgyti, pabūti su šeima ir pasižiūrėti spektaklį tampa tam tikra tradicija“, – džiaugiasi restorano įkūrėja.

„Kurdamos dizainą nesivaikėme madų. Nei Žaibo Makvino, nei „Angry Birds“ ant mūsų sienų nerasite. Čia dominuoja šviesi, lengvumo jausmą suteikiančių spalvų gama. Kadangi šiose erdvėse nuolat klega vaikai, nesinori apsikrauti ryškiomis, varginančiomis spalvomis“, – paaiškina L. Normantienė.

Laimingų vaikų – laimingi tėvai

„Džiaugiamės, kad „KukuMuku“ lankosi ne tik vaikai su tėveliais, bet ir su seneliais, ateina ir mamų kompanijų. Restoranas kurtas galvojant apie mažuosius, tačiau įvertinta tai, kad vaikas be tėvelių neateis“, – sako E. Zaščižinskaitė.

„Gera stebėti ramius ir atsipalaidavusius tėvų veidus, stiprų tėčio ir sūnaus ryšį stalo futbolo turnyre, drauges mamas, geriančias kavą, ir vaikus, žaidžiančius tikrais žaislais“, – sako L. Normantienė ir tikisi, kad ateityje tokių vietų tik daugės.

„KukuMuku“