Yra toks posakis: „Prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolu.“ Jis gal kiek ir nuvalkiotas, bet dažnai teisingas. Kiekvienam žmogui natūraliai norisi daugiau, savo srityje pasiekti viršūnę. Verslininkai ir šiaip yra gana ambicingi žmonės, todėl nieko keista, kad bene kiekvienas smulkus verslininkas svajoja tapti stambiu verslininku. Deja, pavyksta toli gražu ne visiems. Kodėl visgi daugeliui nepavyksta? Kokių klaidų jie dažniausiai padaro? Ir kaip jų išvengti? Apie visa tai pasikalbėjome su konsultacinės įmonės „TOC sprendimai“ vadovu Neriumi Jasinavičiumi.

Ar tikrai norima augti?

N. Jasinavičius sako, kad kartais verslininkai mano norį augti, bet iš tikrųjų to nelabai nori. Dažnai juos tenkina esama situacija, o apie plėtrą jie kalba panašiai kaip storas žmogus, niurnantis dėl savo antsvorio, o rankoje laikantis pakelį traškučių. „Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tas noras tikrai yra. Daug smulkiųjų ir vidutinių įmonių yra šeimos verslas ar labiau amatas. Tarkime, žmonės turi kavinę. Jiems tai pusiau pomėgis, pusiau verslas. Jie nenori kurti kažkokio tinklo. Jie tiesiog dirba, kažkiek atsideda ir tiek. Taigi visada reikia turėti omenyje, kad ne visi verslai nori užaugti. Tačiau jeigu noras yra, reikia atsiminti, kad verslas, kaip ir žmogus, pereina tam tikras stadijas. Labai svarbu, kad keičiantis stadijoms, keistųsi ir elgesys. Kai tau penkeri metai, prie stalo gal daug ką valgai ir pirštais, o penkiolikos tai jau nebelabai tinka. Lygiai taip pat ir verslas augdamas turi pradėti daryti tam tikrus dalykus“, – sako jis.

Sistemos gaires reikėtų nusimatyti dar esant startuolio stadijoje. Taip augimo procese bus mažiau improvizacijos ir daugiau apgalvotų sprendimų.

N. Jasinavičius

Dažnai verslininkui tiesiog trūksta moralinio pasiryžimo. Jis arba nenori prarasti turimos įtakos, arba negali pasitikėti kitais, o gal tiesiog ieško pasiteisinimų. „Iki tam tikro etapo verslininkas įmonėje gali vos ne viską daryti pats. Dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau tam tikru metu tas užduotis jis turi išmokti kam nors paskirti. Tam reikia užduočių standartizacijos. Tačiau dėl to, kad jis iki šiol viską darė pats, būna labai sudėtinga išaiškinti kitam žmogui, ką ir kaip reikia daryti. Suveikia principas „ai, geriau aš pats padarysiu – bus greičiau“. Tada verslininkas tampa labai apribotas, nes, užuot kūręs įmonės strategiją, jis turi užsiimti elementariais dalykais. Taigi vienas svarbiausių dalykų augant ir yra pradėti vadovui keisti elgseną“, – teigia N. Jasinavičius.

Trūksta ir žinių

Vis dėlto pašnekovas pastebi, kad Lietuvos verslininkams neretai pritrūksta ir teorinių žinių, kaip auginti savo verslą. „Daugeliui smulkių verslininkų verslas tiesiog pavyko. Nebuvo taip, kad jie sistemingai ruošėsi, planavo. Daugumai jų verslas tiesiog ėmė ir pavyko. Jie neturi išsilavinimo ir žinių, kaip kurti sisteminį verslą. Kita vertus, nė viena aukštoji mokykla, kiek man žinoma, neruošia verslo kūrėjų – žmonių, kurie sistemintų verslus. Nenuostabu, kad žinių trūksta. Aišku, yra ir žmonių, kuriems tos žinios yra įgimtos“, – sako jis.

Kaip būtiną įmonės augimo sąlygą specialistas išskiria įmonės procesų sisteminimą. Be jos joks didesnis plėtimasis neįmanomas. Įmonė tiesiog įstrigs viename raidos etape. „Tam tikru metu tam tikrus darbus reikia atiduoti kitiems. Taip, yra pasitikėjimo klausimas. Dėl to turi standartizuoti darbų atlikimą, turėti netgi tam tikrą jų aprašą, kad galėtum juos perduoti ir kontroliuoti. Tačiau trūkstant žinių verslininkai darbus perduoda, bet neturi jų kontroliavimo mechanizmų. Jiems tada tenka stovėti ir žiūrėti darbuotojams per petį. Esminis apribojimas įmonei yra tai, kiek vadovas gali skirti laiko vienai ar kitai užduočiai. Jeigu vadovybė sutelkia dėmesį į gaisrų gesinimą, kasdienes veiklas, o ne galvoja apie verslo plėtrą, tuomet augimo nebus. Tam reikia sisteminimo, nes šis procesas yra būtina augimo sąlyga“, – teigia N. Jasinavičius.

Gaires reikėtų numatyti jau pačioje pradžioje

Kaip puikų sistemiškai veikiančios įmonės pavyzdį pašnekovas įvardija restoranų tinklą „McDonald’s“. Ši franšizė visur veikia tiesiog kaip sureguliuotas mechanizmas. „McDonald’s“ darbuotojų kaita įvyksta du kartus per metus. Nedaug žmonių ten dirba ilgiau nei keturis ar penkis mėnesius. Tačiau mes vis tiek ten visada gauname tą pačią kokybę, tą patį aptarnavimą ir pan. Kiekvienąsyk ten tave aptarnauja vis kita mergaitė, bet gauni tą patį. Kodėl? Ten tiesiog veikia labai aiškiai apibrėžta sistema. Lygiai taip pat panašiai turi vykti kiekvienos augančios įmonės standartizavimas. Jeigu esi išskirtinis, kuri nišinius gaminius, visada liksi nišinis ir neišaugsi. Tačiau tai, aišku, įmonės pasirinkimas“, – sako jis.

Specialistas pabrėžia, kad sistemos gaires reikėtų nusimatyti dar esant startuolio stadijoje. Taip augimo procese bus mažiau improvizacijos ir daugiau apgalvotų sprendimų. „Yra tokia gera knyga „Verslo mitas“. Labai ją rekomenduoju. Autorius Michaelas E. Gerberis sako, kad tik įkūrus įmonę ir joje esant tik vienam žmogui, jau turi nusipiešti jos struktūrą. Kurį laiką viską darai vienas, o paskui užduotis perduodi kitiems. Ir startuoliai pradžioje jau turi nusipiešti, kaip atrodys esminiai procesai. Startuoliai dažnai užsikabina už unikalių sprendimų. Aš visada klausiu: o iš kur pinigai? Kas bus pirkėjai? Kodėl jie pirks? Kaip jiems pardavinėsi? Nepasakok, kaip tu nuostabiai pagaminsi. Tai svarbu, bet jei neparduosi, tai nieko nereikš. Esminiai principai turi būti numatyti jau pačioje pradžioje“, – įsitikinęs N. Jasinavičius.