Štai jums verslo planas: kepkite šakočius. Juk tai toks skanus ir populiarus gardėsis. O kokios eksporto perspektyvos! Kiekvienas užsienietis, paragavęs šakočio, juo labai žavisi ir dievagojasi, kad nieko panašaus tėvynėje nėra, bet jeigu būtų, tai kas savaitę tris nusipirktų. Regis, sėkmė garantuota. Deja, viskas ne taip paprasta. Pasirodo, kepti šakočius kur kas sunkiau, nei gali pasirodyti. Net ir uždirbti iš to sunku. Vis dėlto Birutės Babarskienės įmonė „Šakotis“ šio konditerijos gaminio kepimu užsiima jau ilgus metus. Kas gi stumia ją į priekį?

„Visą gyvenimą buvau surišta su konditerija. Kai baigiau vidurinę mokyklą ir auklėtoja mums rašė linkėjimus, ji man pasakė, kad ateityje kepsiu šakočius. O tada aš net nežinojau, kaip išvis tas šakotis atrodo. Čia gal atsitiktinumas. Netikiu visais tais linkėjimais. Paprasčiausiai ji labai pataikė. Man nuo mažens patiko konditerija, norėjau daryti ką nors meniško.

Baigusi vidurinę įstojau į konditerijos specialybę Vilniaus prekybos mokykloje. Baigiau ją, pradėjau dirbti, įstojau į universitetą. Metus padirbau konditere, tada cecho vedėja, technologe, paskui cecho viršininke, o galiausiai atidariau savo įmonę“, – savo žingsnius konditerijos pasaulyje trumpai nupasakojo B. Babarskienė.

„Šakotis“ atsirado 1988 metais kaip kooperatyvinė bendrovė. Jos įkūrimo aplinkybės gana įdomios. „Tai paprasčiausiai buvo spyris į užpakalį. Direktorius nusprendė, kad nori vietoj manęs priimti savo darbuotoją. Mačiau, kad reikės išeiti, todėl atidariau kooperatyvą. Buvo be galo įdomu, bet sunku. Kooperatyvo negalėjai atidaryti tiesiog sau. Reikėjo jį priregistruoti prie kokios nors įmonės. Kitaip nebuvo įmanoma įsigyti nei miltų, nei cukraus – nieko. Sudariau sutartį su susivienijimu „Trakai“ ir tik tada galėjau pirkti reikiamus produktus“, – pasakojo moteris.

Sunki pradžia užgrūdino, padėjo sukaupti patirties, kuri pravertė ateityje. Kadangi B. Babarskienė jau daug metų dirbo konditerijos srityje, turėjo daug pažinčių. „Toje sistemoje buvau dirbusi jau 15–20 metų. Pažinojau visus. Be to, pati buvau specialistė, ilgai vadovavau šakočių kepimo cechui. Be ryšių būtų buvę dar sunkiau“, – sakė ji.

Kodėl būtent šakotis? Verslininkė sako, kad jai šis gaminys tiesiog patinka. Pradėjusi kepti šakočius įmonė nesiblaškė – kepė ir kepa vien tik juos.

„Pirmiausia man šakotis patinka kaip gaminys. Jis ir skanus, ir įdomus. Turėjau ir įrangą. Tam, kad keptum šakotį, reikia specialios krosnies. Aš ją buvau nusipirkusi. Galėjome daryti ką nors dar, bet turėjome nedideles patalpas, tad mums buvo patogiau gaminti tik vieną gaminį. Šakotis yra labai skanus, jo ilgas realizavimo laikotarpis, nereikia jaudintis, kad suges koks kremas ar panašiai. Be to, tai prestižinis gaminys. Mes apsisprendėme ir tik juos kepame. Niekada nieko daugiau negaminome. Dabar galvojame pradėti kepti ir tortus, bet kol kas nesiryžtame“, – dėstė B. Babarskienė.

Šakočio sudėtis, atrodytų, paprasta. Produktai – patys elementariausi. Vis dėlto šakočius kepti apsiima mažai kas. Net ir didieji prekybos centrai atsisakė tokios idėjos. Kodėl? Pasirodo, į šį gaminį reikia daug investuoti. Pavyzdžiui, kepant ir formuojant šakotį reikalingas specialus pergamentas, špagato virvė, kurių paskui jau nepanaudosi. Švelniai tariant, neekonomiška.

„Šakotis palyginti nedėkingas pelno prasme. Tai grynas produktas. Jis kepamas iš miltų, grietinės, labai daug kiaušinių, sviesto… Čia nieko nei pridėsi, nei atimsi. Jeigu, tarkime, negauname tiek, kiek reikia, kiaušinių, negalime iškepti gero šakočio. Jeigu kepi tortą, juk gali pridėti daugiau vandens ar želatinos, gali naudoti pigesnes žaliavas, o mums taip neišeis. Kodėl Vilniuje beveik niekas nekepa šakočių? Nėra didelio pelno. Netgi prekybos centrai to nesiima. Kodėl? Per didelės sąnaudos. Kadangi dirbame jau daug metų, nenorime labai didelio pelno, siekiame išlaikyti kokybę ir to laikomės. Jeigu į priekį vestų pelno siekimas, darytume ką nors kita“, – atskleidė B. Babarskienė.

Verslininkė pripažįsta, kad jos įmonė labai priklausoma nuo tiekėjų ir jų siūlomų kainų. Šakočiui reikia pačios aukščiausios kokybės žaliavų. Kai jų nėra arba jos staiga pabrangsta, kyla bėdų. „Pavyzdžiui, grietinė turi būti 30 proc. riebumo. Nepaimsi pigios, 15 proc. riebumo. Ji turi būti kokybiška. Kitokios niekada nenaudojome. Miltai irgi turi būti atitinkamos rūšies. Jeigu tokių negauname ir naudojame kitokius, rizikuojame ir galvojame, ar pavyks iškepti gerą šakotį. Visos žaliavos turi būti kokybiškos. Prieš Velykas labai pabrango kiaušiniai. Ir ką daryti? Sutartys su prekybos centru sudarytos, užsakymai priimti, o savaitę prieš kiaušiniai pabrango kelis kartus. Dėl nuo mūsų nepriklausančio dalyko teko daug kentėti“, – kylančias problemas vardijo B. Babarskienė.

Kadangi pelnas nėra pagrindinis įmonės tikslas, problemas įveikti kur kas lengviau. „Šakotis“ visų pirma siekia kokybės. Kai ji yra, atsiranda daug klientų.

„Turime ir nuolatinių klientų – organizacijų, įmonių. Jie mūsų šakočius veža į užsienį, įvairius apdovanojimus. Mamos dažnai užsisako vaikų gimtadieniams. Žinoma, šakočiai perkami ir vestuvėms. Kokios vestuvės be šakočio ant saldumynų stalo?“ – pasakoja B. Babarskienė.

Šakočiais žavisi užsieniečiai, kuriems juos kas nors nuveža dovanų. „Tada jį ragauja ir visiems labai patinka. Tačiau jeigu į tą šalį nuvešime siuntą šakočių, tai visi žiūrės ir nesupras, kas tai yra. Ten tiesiog nėra tradicijų“, – pastebėjo verslininkė.

B. Babarskienės įmonėje – įskaičiuojant ir ją pačią – šiuo metu dirba vos penki žmonės. Moteris pripažįsta, kad būtų galima plėstis, bet ne taip viskas paprasta. „Turime realizacijos problemų. Dažnai šakočių mums net pritrūksta. Galėtume jų kepti ir daugiau, tačiau sunku rasti žmogų, kuris mokėtų iškepti gerą šakotį. Pavyzdžiui, mūsų kepėja čia dirba beveik nuo atidarymo. Kepė juos ir prieš tai. Tai sunkus darbas. Prie krosnies labai karšta, reikia būti greitam. Pats gamybos procesas gana sudėtingas“, – sakė verslininkė.

Ir iš tikrųjų prie krosnies temperatūra labai aukšta, tad ištverti šešių valandą pamainą ir dar kokybiškai dirbti pajėgtų ne kiekvienas.

Jeigu ne pelno perspektyva, tai kas stumia „Šakotį“ į priekį? Verslininkė sako, kad svarbiausia jai yra žmonės. „Stimulas – mūsų klientai. O jų turime ir nuolatinių. Kitą sykį ateina pas mus kas nors po dvejų ar trejų metų pertraukos ir sako: „Aš esu jūsų nuolatinis klientas.“ Mus net juokas ima. Koks gi čia nuolatinis klientas? Tačiau jis save tokiu laiku, nes į vestuves prieš trejus metus nusinešė mūsų šakotį, o dabar, kai vėl proga, perka pas mus. Čia ir yra pats didžiausias stimulas“, – sakė B. Babarskienė.