Filmai „Zero“ gerokai sudrebino Lietuvos kino pasaulį. Jokios pasakiškos, už širdies griebiančios meilės, dvasingumo ar giliaminčio siužeto, bet daug keiksmažodžių, greičio, smurto ir atviro, dažnai net pribloškiančio teksto. Tokia kino kalba, galima sakyti, tapo naujove mūsų šalyje. „Tiesiog įjungiu fantaziją ir kalbu apie tai, kas skauda“, – sako trisdešimt dvejų metų ekscentriškasis režisierius E. Vėlyvis.

Ar kinas mūsų šalyje gali tapti verslu, koks dabar yra kinematografijos pasaulis ir kaip gimsta filmų idėjos, kalbamės su pašnekovu.

– Sakykite, kada ir kodėl savo gyvenimą susiejote su kinu?

– Baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje stažavausi ir dirbau Vokietijoje. Ten, galima sakyti, ir užsikrėčiau kinu. Šiaip savo gyvenimo su kinu nesieju. Gyvenimas nuo jo nepriklauso. Greičiau yra priešingai – kinas priklauso nuo gyvenimo. Kinas mano gyvenime atsirado seniai. Pamenu, su draugu išgėrėme kelis litrus vyno ir ekranizavome pirmą scenarijų. Kinas man – tai kūrybos priemonė ir tam tikra pažinimo forma. Iš viso esu pastatęs 11 trumpametražių ir du ilgametražius filmus.

– Jums filmų kūrimas yra daugiau hobis ar savotiškas verslas?

– Filmų kūryba ir gamyba man teikia didelį pasitenkinimą ir nuo mano finansinės padėties nepriklauso. Su kinu dirbu ir į jį investuoju, nes tai artima mano sielai ir gerai pažįstama sritis.

– Ar tikėjotės, kad filmai „Zero“ sulauks tokio populiarumo?

– Tai buvo bandymas tikėjimu kurti tokią tikrovę. Kai taip atsitiko, patyrėme tikrovės satisfakciją.

– Kaip manote, kodėl jie tokie populiarūs?

– Populiarumą lėmė stačiokiškas aktualumas. Šie filmai pasakoja apie realų gyvenimą. Jie atvirai kalba apie šių die- nų žmonių problemas. Tai, galima sakyti, sutirštintas reiškinys apie mus visus.

– Kodėl kuriate tokius siužetus? Ar jau buvo pabodę saldūs filmai? Norėjote įnešti naujovę į lietuviško kino pasaulį?

– Aš tiesiog įjungiu fantaziją ir kalbu apie tai, kas skauda. Lietuviškas kinas tikrai nebuvo akstinas spręsti jo problemas. Pastaruoju metu apskritai stengiuosi neskirstyti filmų į lietuviškus, rumuniškus ar Holivudo. Filmai tiesiog būna arba geri, arba prasti, o įdomiausia, kad kiekvienas jų vis tiek turi žiūrovų.

– Kaip ir kodėl kilo idėja kurti „Zero“?

– Tiksliai nepamenu, bet tai tikrai nebuvo skausminga. Sugalvoti ir sukurti yra gana skirtingi procesai. Kalbant atvirai, tai buvo spontaniška. Šio filmo žanras man yra artimas, o kartu tai ir eksperimentas. Galiu pasakyti, kad iš prigimties esu mirtinas formalistas. Kurdamas filmą visada pasikliauju intuicija. Potraukis stebėti smurtą ir pornografiją yra universalus įgimtas bruožas, būdingas ne tik mūsų kultūros žmonėms.

– Kokių tikslų turėjote kurdamas filmus „Zero“?

– „Zero I“ buvo festivalinis filmas. Ši juosta yra tam tikra reakcija į aplinką. Kadangi „Zero“ filmai turi daugiau socialinę potekstę, juose ir kalbama apie tai, kas dedasi mūsų tėvynėje.

– Kodėl filmo pavadinimas „Zero“? Ką jis reiškia?

– Nulis visada reiškia nulį. Juo viskas prasideda ir viskas baigiasi. O pavadinimu ne visada užkoduojama filmo idėja.

– Kiek kainavo sukurti šiuos filmus ir iš ko- kių lėšų jie finansuoti?

– Filmai finansuoti privačiomis lėšo- mis. „Zero I“ uždirbo „Zero II“, o šis – „Zero III“.

– Ar šie filmai buvo rodomi užsienyje?

– Taip, filmą su teisėmis į DVD leidybą, televizijos transliacijas ir pasirodymą kino teatruose įsigijo keletas užsienio platintojų iš Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų užsienio šalių.

– Sakykite, ar Lietuvoje įmanoma pakankamai uždirbti iš kino?

– Lietuvoje kol kas nėra nei rinkos, nei kino, kuris gebėtų uždirbti. Dėl rinkos – akivaizdu, kad šansų jokių nėra, o dėl kino gamybos perspektyvų, manau, yra. Tai priklausys tik nuo sugebėjimo idėjomis sudominti svetimas, bet didesnes rinkas. Apskritai apie Lietuvos kiną norėčiau manyti geriau. Jis turi du labai prastus pagrindinius kino procesui plėtoti reikalingus pagrindus – mokyklą ir rinką.

– Filmai „Zero“ pristatomi kaip kriminaliniai, komedijos ir dramos. Ar tai išties filmai, jungiantys įvairius žanrus? Kokia jūsų nuomonė apie jų žanrą?

– Tai gryni juodosios komedijos pavyzdžiai. Juodoji komedija dažnai suvienija visiškai skirtingus žanrus ir yra ganėtinai patogi žanro eksperimento prasme. Mano nuomone, tai pats sudėtingiausias ir įdomiausias žanras.

– Kokie Lietuvos ar užsienio režisieriai jums patinka?

– Labiausiai mėgstu Tomą Tykwerį, Gasparą Noelį, Aleksejų Balabanovą ir Quentiną Tarantino.