Rolando Skaisgirio karjera – spalvinga: nuo profesionalaus krepšininko iki garsaus televizijos prodiuserio. Jau būdamas aštuonerių užsidirbdavo skindamas serbentus, vėliau darbavosi Gariūnų turguje ir įgyvendino kitas idėjas.

– Įdomu, kodėl metėte krepšinį ir netęsėte sportininko karjeros?

– Tikrai viskas neapsiriboja tuo, jog buvau krepšininkas, o dabar esu prodiuseris. Šiandien valdau apie 20 verslo rūšių. Yra ir su sportu susijusių, ir be jo. Atitolau nuo krepšinio, nes man šis žaidimas nebeįdomus. Viskas, kas aplink jį vyksta, ypač jei tai sukuria pridėtinę vertę, – įdomu, bet pats žaidimas nebedomina. Tuo labiau kad aš 100 procentų įsitikinęs, jog krepšinis populiarus tik Filipinuose ir Lietuvoje. Ir bent jau mūsų šalyje jis yra opiumas žmonėms. Man nepatinka, kad šiuo žaidimu tam tikri žmonės, tam tikros struktūros gali naudotis tam, kad pavergtų liaudį, o aš – ganėtinai sąžiningas žmogus, kad to nedaryčiau.

– Papasakokite apie pirmus savo uždirbtus pinigus. Prisimenate, kada tai buvo?

– Prisimenu! Buvau kokių aštuonerių ir pinigų užsidirbdavau trimis būdais. Vienus – sąžiningai, kolūkyje skindamas serbentus, rinkdamas obuolius, grėbdamas šieną ir dirbdamas kitus ūkio darbus, o kitus – klasta ir apgaule. Prisimenu, už tris rublius prisipirkau „Donaldo“ kramtomosios gumos. Žinoma, ją iš karto sukramčiau, o paskui, įmaišęs šiek tiek plastilino, padariau iš jos tokias lipnias juosteles ir pardavinėjau mokykloje. Ir, beje, sugebėjau parduoti! Arba – vėlgi tarybinių laikų „verslas“: būdamas 13 metų tapau „farsovčiku“. Brolis iš kažkur gaudavo užsienietiškų cigarečių ir aš jas perpardavinėdavau. Žodžiu, užsidirbdavau ir sąžiningai, ir apgaudinėdamas. Tokia ta vaikystė.

– O baigęs mokyklos kokius verslus bandėte?

– Oi, dirbau tikrai daug. Būdamas studentas, gyvendamas bendrabutyje ir norėdamas užsikabinti bei užsidirbti šiek tiek pinigų, nuolat sumąstydavau įvairiausios veiklos. Daugiausia užsiėmiau prekyba. Galiu pasakyti, kad porą metų net dirbau Gariūnų turguje, kur pardavinėjau drabužius. Paskui susikaupė šioks toks kapitalas ir orientavausi į vienokį ar kitokį verslą. Po truputį prasidėjo prodiuserinė veikla. Be abejo, ne aš pats tai sugalvojau, man pasiūlė draugas, nes prieš 15 metų save sieti su televizija net minties nebuvo. Vėliau viskas vystėsi paeiliui – viešieji ryšiai, reklama ir panašiai.

– Kas svarbu pradedant savo verslą? Be kokių savybių tiesiog neįmanoma būti geru verslininku?

– Be užsidegimo ir be pykčio – kitiems tai įvardyčiau kaip atkaklumą – neįmanoma. Aš pykstu ant savęs, mąstau: ką, aš negaliu to padaryti ir įgyvendinti – juk tikrai galiu! O kai pradedi ir gauni nors mažytį darbo vaisių, – ir tai nebūtinai yra pelnas, gali būti ir pripažinimas ar kitų žmonių supratimas, – tuomet atsiranda paskata. Sėkmė atsiranda priklausomai nuo to, kokia tavo aplinka. Labai svarbu, ar tu iš principo esi įdomus, ar su tavimi įdomu netgi degtinę gerti. Nuo to daug kas priklauso. Be to, dar man be galo svarbu bendravimas ir sąžiningumas. Niekada nereikia likti skolingam, nes ilgainiui tai sukelia nereikalingų kalbų ir prasideda nepasitikėjimas.

– Galvoje nuolat sukasi naujos idėjos? Kaip jos dažniausiai gimsta?

– Geriausios idėjos gimsta geriant. Tai gali būti nuo įvairių interneto iki socialinių projektų. Turiu be galo gerą nuojautą. Pavyzdžiui, sėdžiu kaime namuose su tėvais, valgome naminį kumpį, gurkšnojame buteliuką ir kalbamės įvairiomis temomis – tuo metu gali gimti įvairių idėjų. Tarkim, mama sako: „Rolandai, yra ten ir ten 15 hektarų žemės, darom ką nors.“ Jau ir idėja! O su draugais prie alaus, kai jau kita aplinka, kyla dar kitokių idėjų. Neretai pokalbiai užsitęsia, aptariame pažintis, gabumus, kontaktus.

– Kokiu įgyvendintu projektu labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės?

– Negaliu šito atskleisti. Nenoriu girtis, nes tai yra socialiniai projektai ir tai darome ne dėl žinomumo. Nors daug kam gal atrodo ir kitaip, aš iš tiesų esu pozityvus žmogus, nepavydžiu, noriu, kad mūsų šalyje visi gerai gyventų, gerai uždirbtų.