Ar norėtumėte gyventi iki 120 metų? Arba išvis pasiekti praktinį nemirtingumą? Ne?! Aš irgi nelabai. Tačiau pasaulyje apstu žmonių, kurie ne tik apie tai svajoja, bet ir aktyviai dirba, bandydami šią svajonę paversti realybe. Tiesa yra tokia, kad žmogaus nemirtingumas daug greičiau, nei galėtumėte pamanyti, gali tapti įmanomas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tuo įsitikinęs šių metų konferencijoje „Lūžio taškas“ kalbėjęs nepriklausomas medicinos technologijų ekspertas Patrickas Coxas. Pasak jo, žmonės nė nenutuokia, kokį pagreitį yra įgavę kai kurie pasaulį iš pagrindų pakeisiantys tyrimai, kurie kol kas dar skamba kaip mokslinė fantastika.

Kokios yra žmogaus ribos?

Kiek gali gyventi žmogus? Klausimas labai senas, o atsakymas per žmonijos istoriją nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, žmonijos istorijos pradžioje retas individas sulaukdavo ir keturiasdešimties. Šiais laikais sakome, kad toks žmogus yra pasiekęs vidutinį amžių. Netgi sugalvojome tokį terminą kaip vidurio amžiaus krizė. Net ir naujaisiais laikais – XVII ar XVIII a. – retas sulaukdavo šešiasdešimties. Jeigu dabar numiršta šešiasdešimtmetis, aplinkiniai stebisi – juk tai buvo dar gana jaunas žmogus. Taigi žmogaus gyvenimo trukmės riba nuolat stumiama į priekį. Ar visgi egzistuoja objektyvi riba?

P. Coxas sako, kad 120 metų būtent ir yra tokia riba. Žmonės su savo dabartiniais genais turi potencialo išgyventi būtent tiek. Per visą savo istoriją žmogus, tobulindamas mediciną ir savo gyvenimo sąlygas, vis artėja prie šios ribos. Gyvenimo trukmės vidurkis nuolatos auga.

Visais laikais žmonija atmesdavo tai, ko kažkas nenorėdavo girdėti. Mes priimame mokslą kaip savotišką raganystę. Ciklas toks, kad inovatorius viešai pažeminamas, o tik vėliau įrodoma, kad jis buvo visiškai teisus.

P. Coxas

Pranešėjas pastebi, kad jo jaunystės laikais žmonija gąsdino save per didelės populiacijos baubu. Manyta, kad žmonių per daug ir ateis toks laikas, kai planeta tiesiog sprogs nuo mūsų pertekliaus. Šiuo metu žmonių pasaulyje jau daugiau nei septyni milijardai. Ir mūsų vis daugėja. Vis dėlto P. Coxas pastebi, kad populiacija auga tik besivystančiose šalyse. Išsivysčiusiose valstybėse vyksta atvirkštinis procesas – žmonių mažėja. Kitaip tariant, visuomenė sensta. Štai kodėl ilgesnis ir kokybiškesnis žmonių gyvenimas yra tokia svarbi tema. Senstančią visuomenę juk turės kažkas išlaikyti ir maitinti, todėl žmonės turi kuo ilgiau išlikti darbingi.

Hayflicko riba taps visai ne riba?

Kodėl žmogus sensta? Reiškinys, lemiantis senėjimą, vadinamas Hayflicko riba. Jis taip pavadintas Leonardo Hayflicko garbei. Apskritai kalbant, Hayflicko riba pasireiškia tuo, kad su metais organizmo ląstelės praranda gebėjimą dalytis. Kitaip tariant, mūsų ląstelės su amžiumi vis lėčiau atsinaujina, o galiausiai beveik visai nustoja tai daryti. Todėl susilpnėja mūsų atsparumas ligoms, organai tampa silpnesni ir t. t. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, jog Hayflicko ribą galima panaikinti. Gyvūnų pasaulyje yra pavyzdžių, kaip šis procesas veikia daug lėčiau. Atlikti eksperimentai su gyvūnais jau parodė, kad šiuos procesus galima suvaldyti. Tereikia drąsos pradėti bandymus su žmonėmis.

Taigi, kalbėdamas apie gerokai ilgesnę gyvenimo trukmę, P. Coxas turi omenyje ne paprasčiausią senatvės pratęsimą, o ilgesnį kokybišką gyvenimą. Įsivaizduokite, kad jums 70 metų, bet jaučiatės kaip keturiasdešimties. Jokių skausmų, jokių operacijų, jokios infarkto grėsmės – vien trykštantis jaunystės potyris. Ir visa tai yra labai arti.

Pastaruoju metu biotechnologijos vystosi greičiau, nei tobulėjo kompiuteriai. Mokslininkai šioje srityje į priekį veržiasi septynmyliais žingsniais. Pavyzdžiui, 1990 m. prasidėjęs žmogaus genomo projektas savo darbą atliko per 13 metų. Dabar savo genomą išsikoduoti gali kiekvienas. Tai nekainuoja nė tūkstančio dolerių. O išsikodavus genomą paaiškėja visos ligų rizikos, mitybos poreikiai ir t. t.

Ar priimsime naujoves?

P. Coxas į mokslo pasaulį žvelgia su didžiuliu optimizmu, tačiau su dar didesniu pesimizmu jis žiūri į plačiąją visuomenę. Medicinos technologijų ekspertas klausia, ar žmonija sugebės priimti ir įvertinti mokslo laimėjimus, ir atsako, kad tikriausiai ne. „Pastaraisiais metais atkreipiau dėmesį į paprastą dalyką, kurio daugelis nepastebi. Visais laikais žmonija atmesdavo tai, ko kažkas nenorėdavo girdėti. Mes priimame mokslą kaip savotišką raganystę. Ciklas toks, kad inovatorius viešai pažeminamas, o tik vėliau įrodoma, kad jis buvo visiškai teisus. Mes niekados neatpažinsime inovacijos. Pikta minia, kuri sudegina raganių, paprastai būna sudaryta iš kostiumuotų žmonių“, – teigia jis ir primena, kad panašiai nutiko skiepų, antiseptikų ir kitų revoliucinių atradimų autoriams.

Taigi neįtikėtino masto perversmas medicinos srityje jau visai čia pat. Klausimas, kaip į jį sureaguos žmonija.