...

Kai konkuruoji tik su savimi

Verslas

2013.01.14

Autorius: Povilas Sabaliauskas

Temos: , , , .

Kai konkuruoji tik su savimi

Broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai BFL/Andriaus Ufarto nuotr.

Man visada patikdavo važiuoti 2-ojo maršruto troleibusu, vežančiu nuo Saulėtekio per Antakalnį, centrą ir iki stoties. O priežastis paprasta – šiuo troleibusu važinėdavo ir studentai iš Fizikos fakulteto. Atsistoji netoliese ir klausaisi, kaip jie kalbasi apie lazerius, protonus, neutronus, elektronus bei Higgso bozonus. Net linksmiau pasidaro. Nesunku įsivaizduoti, kad broliai dvyniai Augustinas ir Kristijonas Vizbarai lygiai taip pat ar bent panašiai šnekučiuodavosi. Ir prisišnekučiavo. Jie jau yra sukūrę savą lazerį, kurį, pasikvietę į pagalbą trečią brolį Dominyką bei įsteigę įmonę „Brolis Semiconductors“, bando pritaikyti pramoninei gamybai. Išradimas kol kas yra visiškai unikalus, tad ir konkuruoja broliai daugiausia su savimi bei laiku.

Nei Augustinas, nei Kristijonas nebuvo iš tų, kurie fiziką atrado dar vaikystėje, o paskui dalyvavo moksleivių olimpiadose ir t. t. Sprendimą stoti į fiziką jie priėmė tik baigę dvylika klasių.

„Mokykloje susidomėjimo tikrai nebuvo, traukė kiti dalykai. Šiaip mokslai sekėsi neblogai, o kai atėjo laikas stoti, pradėjome galvoti kur. Tėvas mums ir sako: gal stokite į fiziką, ten smegenų nors kiek įkrės. Buvome labai gerai išlaikę egzaminus, todėl įstojome be problemų. Suvokėme, kad ir kur bandysime, įstosime“, – sakė Augustinas.

Broliai prisipažino mokykloje nepersistengdavę: namų darbų beveik nedarydavo, o ir mokslai nebuvo prioritetų sąrašo viršuje. Tiesiog pakako gabumų. Mokėsi jie gal ir ne visai puikiai, bet žemiau nei aštuoni vidurkis nenukrisdavo, o paprastai siekdavo devynis.

Augustino teigimu, įstojus į universitetą požiūris į mokslą pasikeitė. Fizika patraukė brolius. „Pradėję studijuoti fiziką pamatėme, kad tai, kas dėstoma mokykloje ir universitete, yra visiškai skirtingi dalykai.

Universitete fizika pateikiama kitaip. Atrandi ne tiek save, kiek patį mokslą. Pamatai, kur fizika naudojama konkrečiai. Tai kūrybinis mokslas, kuriame telpa ir technologijų, ir gamtos mokslų filosofija. Tai užburia. O jeigu profesorius dar moka visa tai įdomiai pateikti, pasijunti visiškai užkabintas. Pamaniau, kad užtenka tąsytis po kiemus, reikia susitupėti, pabandyti susitelkti į fiziką ir iš to ką nors padaryti. Pradėjau mokytis, domėtis, atsirado sportinis interesas suprasti vis daugiau“, – kalbėjo Augustinas.

Studijų lygis Lietuvoje yra praktiškai toks patkaip elitinių universitetų

Mokslai jaunuoliams sekėsi vis geriau. Antrame kurse jie pradėjo dirbti ir mokslinėje laboratorijoje. Tai leido dar geriau pažinti aukštųjų technologijų virtuvę. Broliai įsitikino, kad čia būtina ir kūrybingumo gyslelė – juk savo darbus reikia tinkamai pristatyti. Gali turėti geriausius rezultatus pasaulyje, bet jeigu nemokėsi jų tinkamai pristatyti, tai tik tu vienas ir žinosi, kad jie geriausi.

Ketveri bakalauro studijų metai netruko prabėgti. Teko galvoti, kur tęsti studijas. „Pradėjome dairytis, kur galima stoti. Žvilgsnis ėmė krypti į Stokholmą. Universitetas jau palaikė stiprius ryšius su Švedija, keli doktorantai ten anksčiau buvo išvažiavę. Žinojome, kad ten vyksta kažkas įdomaus.

Vienas pagrindinių viliojančių veiksnių buvo nemokamos studijos. Padavėme paraiškas ir dar nebaigę ketvirto kurso žinojome, kad toliau studijuosime Švedijoje. Ten kursas buvo kryptingesnis. Vadinosi nano elektronika. Iš pradžių apėmė šiokia tokia euforija, kita vertus, buvo nedrąsu. Jautėmės atvykę iš užkampio ir svarstėme, ar tai, ko mokėmės, dabar išvis aktualu. Neva atvažiuosiu ir jausiuosi kaip iš akmens amžiaus. To tikrai nebuvo. Iš tikrųjų supratome, kad Vilniaus universitetas parengia net labai gerai“, – pasakojo Augustinas.

Taigi lietuviško nevisavertiškumo kompleksas šioje srityje yra visiškai nepagrįstas. Brolių teigimu, bent teoriškai Lietuvos studentai parengiami labai gerai, gal tik trūksta tinkamos įrangos. Laimė, ir čia situacija gerėja.

„Pamažu atsiranda tie įrankiai. O kai jau turi tą pačią geležį, pradedi konkuruoti tik tuo, kas ant pečių. Kol tų įrankių neturi, varžytis tas pat, kaip kauptukui su traktoriumi“, – juokavo Augustinas.

Net turėdami prastesnius įrankius lietuviai pasiekia nemažai. „Gamtos mokslų dalykai tikrai gerai išplėtoti. Nepaisant bendrojo universiteto reitingo, tokie mokslai kaip fizika, biochemija, chemija yra nepaprastai aukšto, pasaulinio lygio. Jeigu lygintume, tarkime, su elitiniais Vokietijos universitetais, bakalauro studijų lygis yra praktiškai toks pat. Tai yra didelis laimėjimas“, – broliui pritarė Kristijonas.

Būtent į Vokietiją vėliau ir pasuko brolių Vizbarų kelias. Čia jie įstojo į doktorantūrą. „Žinojome, kokioje srityje norime dirbti – puslaidininkių. O ką su jais daryti paskui, jau nebuvo taip svarbu. Taip išėjo, kad užsisukome su lazeriais“, – sakė Augustinas.

Fizikos srityje ką nors pasiekti baigus vien bakalauro studijas praktiškai neįmanoma. Tai tik bazinis paketas. Brolių teigimu, nereikia turėti iliuzijų, kad įveikęs bakalauro studijas jau galėsi pradėti aukštųjų technologijų verslą. Tam reikia magistrantūros ir doktorantūros studijų. Studijuodami doktorantūroje broliai ir išrado savo lazerį.

„Tik nereikia manyti, kad anksčiau visi aplink laužą šoko, o dabar mes jau keliame revoliuciją. Taip nėra. Turime tam tikrų unikalių technologinių pranašumų, kurie leidžia pagaminti geresnį prietaisą su geresniais parametrais. Dabar vyksta savotiškos laiko lenktynės, nes nežinia, ar rytoj niekas nepadarys lygiai to paties. Tiesiog šiuo metu esame žingsniu priekyje“, – pasakojo Kristijonas.

Brolius vis dažniau kankino klausimas, ar tęsti mokslinį darbą, ar bandyti su savo išradimu brautis į aukštųjų technologijų rinką.

„Baigdami doktorantūros studijas svarstėme, ar tęsti mokslus, ar bandyti ką nors daryti čia. Kol gerai nežinai, ar tikrai turi šį tą vertingo, žengti tą žingsnį rizikinga, nes investicijų reikia milžiniškų. Vis dėlto patikėjome savimi, jautėme susidomėjimą iš užsienio, netgi šiokį tokį spaudimą komercinti technologiją“, – prisiminė Augustinas. Taip ir atsirado „Brolis Semiconductors“.

Į pagalbą Kristijonas ir Augustinas pasikvietė trečią brolį Dominyką, kuris jau turėjo verslo patirties savo įmonėje „Brolis Timber“. Beje, pavadinimas „Brolis“ atsirado nuo katamarano, kuris priklauso Vizbarų šeimai. Jis irgi pavadintas „Broliu“. Tiesa, jo stiebą kažkas pavogė, tad Vizbarai pasitaikius progai prašo ką nors žinančius informuoti policiją.

Prie esmės…

„Brolis Semiconductors“ dabar pasiekė inžinerinį etapą ir bando savo išradimą pritaikyti pramonėje. „Yra schema, kaip vyksta toks procesas. Iš pradžių mokslas turi ką nors padaryti, atrasti, įrodyti, kad tai veikia. Paskui mokslui tai jau tampa neįdomu. Aukštai pašokau, paliečiau lubas, įrodžiau, kad tai įmanoma, ir viskas. Jeigu norite pirštą prie tų lubų laikyti nuolatos, tai jau ne mano reikalas. Tada ir prasideda inžinerinis etapas, kai mokslininkų išradimą reikia pritaikyti praktiškai“, – aiškino Dominykas.

„Ir pats mokslininko prietaisas nėra praktiškas. Paprastai tai būna kokia juoda dėžė, užimanti pusę stalo. Visur aplink išsikaišioję laidai… Tačiau veikia! Vis dėlto ateis pramoninkas ir sakys: o man reikia visai kitokio, mažesnio, patogesnio, patikimesnio. Čia ir pasirodo inžinierius, pasižiūri į tą dėžę, pamato, kas ten yra, ir sutinka pritaikyti prietaisą pramonei“, – papildė Augustinas.

Broliai stebisi, kad žodis „inžinierius“ mūsų šalyje turi nepelnytai pašaipią konotaciją. „Lietuvoje susiformavęs keistas inžinieriaus įvaizdis: žmogaus su mokyklos laikų megztiniu, kuris kažką lituoja, sukioja. Nei jis gerą algą gauna, nei ką… Gerai yra ekonomistai, bankininkai, kurie gatvėse vaikščioja su kostiumais. O Vakarų pasaulyje mąstymas visai kitas. Ten žinoma, kad iš technologijų atsiranda didžiuliai pinigai, kuriuos paskui tie patys ekonomistai naudoja. Ekonomistas juk jokios pridėtinės vertės nesukuria, jis tik rankas taukuojasi“, – samprotavo Augustinas.

Inžinieriai visame pasaulyje uždirba gana daug. Ir neatsitiktinai – juk tai jie mokslininkų darbus pritaiko praktiškai.

Būtent tai dabar broliai ir bando padaryti. Jie gavo finansavimą ir užsiima laboratorijos įrengimo darbais. O investicijų prisireikė didelių.

„Žinojome, kad mums reikia milijono. Ir ne vieno. Susirašinėjome su Dominyku, kalbėjome apie tai ir jis paklausė, apie kokią sumą kalbama – apie milijoną ar dvidešimt. Atsakiau, kad arčiau dvidešimties. Tada jis paklausė, kokios valiutos. Atsakiau, kad dar nežinau…“ – juokėsi Augustinas.

Vis dėlto finansavimas atsirado, tikslai irgi suformuluoti. Artimiausi dveji ar treji metai bus skirti eksperimentams, bandymams gauti maksimalius rezultatus. Tada prasidės ir masiškesnė gamyba. „Jeigu mes tai padarysime pirmieji – o tai labai tikėtina, nes technologija yra mūsų, – veikiausiai būsime pirmi rinkoje. Kiti dar turės mus pasivyti, ieškoti investuotojų. Siekiame išnaudoti šį pranašumą. Kadangi doktorantūros studijos sekėsi neblogai, aš visame pasaulyje turėjau gal kokius septynis kviestinius pranešimus. Tai tikrai daug. Automatiškai atsirado matomumas“, – pasakoja Augustinas. Parodos ir konferencijos ir buvo ta terpė, kurioje juos pastebėjo ir patikėjo investuotojai.

„Aukštųjų technologijų parodose mokslininkai niekada neatskiriami nuo pramonininkų. Parodose, konferencijose mokslininkai atskleidžia, ką nuveikė ta tema, pramoninkai ateina ir pasako, ko tikisi ir ko nori. Ten visada vyksta glaudus bendravimas“, – paaiškino Dominykas.

Kaipgi broliai pasiskirsto užduotis?

„Pasiskirstymas darbais atsirado natūraliai. Nei mes tarėmės, nei ką…

Ką mokame, tą ir darome. Mano pareigos yra ieškoti kreditorių. Surandu žmones, pristatau jiems, ką padarėme. Buvau atsakingas ir už tai, kad viskas laiku būtų suvežta į šią laboratoriją. Augustinas daugiausia bendrauja su potencialiais klientais, nes čia jau reikia išmanyti technologijos specifiką, kad galėtum ją tinkamai pristatyti. Kristijonas labiau atsakingas už gamybą. Tiesa, kol kas jis šiek tiek nuobodžiauja, nes laukia, kol bus atvežtas pagrindinis aparatas ir galės pradėti juo dirbti“, – pasakojo Dominykas.

„Brolis Seminconductors“ iš tikrųjų veikia kaip pavyzdinis fabrikėlis. Unikalus aukštųjų technologijų fabrikėlis.

Ko gi broliai palinkėtų pradedantiems mokslininkams?

„Palinkėčiau nuoširdžiai domėtis savo tyrimų tema, neprarasti smalsumo ir visuomet varžytis tik su geriausiais. Tokia konkurencija skatina spartų tobulėjimą ir neleidžia atitrūkti nuo mokslo fronto. Stenkitės dalyvauti renginiuose, kur susirenka jūsų srities ekspertai iš viso pasaulio. Tik taip įmanoma sėkmingai pristatyti darbų rezultatus, palyginti juos su konkurentų, keistis naujausia informacija ir užmegzti naudingų pažinčių.”

Organizuojate renginį?

Tuomet „bzn start” gali pasiūlyti puikią galimybę išviešinti Jūsų renginį ir padėti pritraukti potencialių dalyvių.

Dėmesio! Svetainė naudoja slapukus. Daugiau informacijos apie slapukus galite rasti čia.