Stiprėdama po sunkios ligos ir turėdama daug laisvo laiko namie, Zarasuose gyvenanti Sonata Achranovič (44) prisimena, kaip po ilgų gydymo mėnesių, kai lieki tarp keturių namų sienų ir niekur skubėti jau nebereikia, bandė susivokti savyje ir kuo nors užsiimti. Pradėjus nuo dekupažo, vėliau internete jos žvilgsnį atkreipė siūtos tekstilinės lėlės. „Mane jų grožis užbūrė. Nuo tos minutės jos manęs nebepaleidžia iš savo stebuklingo pasaulio“, – sako išskirtinio grožio lėles siuvanti ir savo interneto puslapyje „Sonatuko lėlės“ jas parduodanti moteris, iš atrasto pomėgio susikūrusi pragyvenimo šaltinį, be kita ko, dar ir teikiantį kūrybos džiaugsmą.

Į priekį vedė užsispyrimas

Angeliškos išvaizdos lėles kurianti S. Achranovič prisimena, kad sugalvotos veiklos pradžia nebuvo lengva. Pradėjusi nuo nulio, ji valandų valandas praleisdavo prie kompiuterio, rankiodama kiekvieną smulkiausią detalę. „Ir tik dėl didelio užsispyrimo bei reiklumo siuvu iki šiol, nors ne kartą atrodė, kad niekam to nereikia ir niekam neįdomu“, – sako kūrėja.

 

„Labai daug laiko reikėjo, kol supratau, ko žmonėms reikia, ko jie nori. Vasarą, kai prasideda krikštynų metas, labiausiai pageidaujami angelai. Juos siuvu su didžiausia meile, nes esu tvirtai įsitikinusi, kad jie atskrido pas mane iš aukščiau ir saugo, globoja ne tik mane, bet ir tuos namus, į kuriuos jie išskrenda“

S. Achranovič

 

Didžiausia jos darbų įkvėpėja – norvegų dailininkė Tone Finnanger ir jos kurtos lėlytės Tildos. „Jos lėlytės angelai taip man patiko, kad, atsispausdinusi keletą jų iškarpų, pradėjau siūti. Tilda – tai lėlė, gyvūnas arba žvėrelis. Pirmas toks žaislas atsirado 1999 m., kai Tone buvo 25 metai. Šios lėlės ir žaislai gali simbolizuoti daugybę personažų. Tai gali būti ir nepakartojami kiškučiai su įvairiaspalviais ir juokingais drabužiais, įvairūs vabzdžiai, kurie gali būti apgyvendinti įvairiuose vežimuose, ir katinai su sparnais… Tai gali būti ir angelai, ir velniūkščiai. Jie visi turi keletą bendrų bruožų: tai maži taškeliai akyse ir žaismingas raudonis, švytintis ant skruostų. Ir medžiagos, ir metodai, kaip jas padaryti, visoms Tildoms yra tie patys. Dažniausiai Tilda gaminama iš natūralių medžiagų. Tai linas, drobė, medvilninis ar vilnonis audinys“, – pasakoja T. Finnanger pasekėja.

Lėlių mėgėjų vis daugėjo

Pirmoji S. Achranovič sukurta lėlė Tilda buvo paplūdimio mergaitė. „Man pasirodė, kad ji yra paprastesnė ir kad sugebėsiu ją pasiūti. Tačiau buvo ne taip lengva, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Šiuo metu žiūrint į ją mano veidu nuslenka plati šypsena, – prisimena moteris, teigianti, kad pradėjusi siūti lėles neturėjusi nė menkiausio ketinimo sukurti verslo. – Net mintyse neplanavau, kad taip atsitiks. Ėmiausi siūti nuoširdžiai ir neturėdama jokių didelių užmojų, tačiau socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrusi „Sonatuko lėlių“ puslapį, sulaukiau vieno kito užsakymo ir su malonumu juos įgyvendinau. Vienas po kito, vienas po kito ir taip užsakymų vis daugėjo. Kaip sakoma, geriausia reklama iš lūpų į lūpas. Norinčiųjų įsigyti lėlių vis daugėjo, o aš vos spėjau juos pildyti. Kai klientės sugrįždavo po keletą kartų, supratau, kad esu vertinama.“

S. Achranovič iki šiol sulaukia šiltų klienčių padėkų laiškelių ir sako nenuleidžianti rankų bei siekianti toliau tobulėti, kurti vis naujus žaislus. Kūryba ją priverčia viską pamiršti ir užsimiršti.

Jau ir autorinės lėlės

Iki šiol lėles Tildas siuvanti moteris sako jau sukūrusi ir savo autorinę lėlytę, kuri yra populiari ir mėgstama. „Labai daug laiko reikėjo, kol supratau, ko žmonėms reikia, ko jie nori. Vasarą, kai prasideda krikštynų metas, labiausiai pageidaujami angelai. Juos siuvu su didžiausia meile, nes esu tvirtai įsitikinusi, kad jie atskrido pas mane iš aukščiau ir saugo, globoja ne tik mane, bet ir tuos namus, į kuriuos jie išskrenda“, – sako pašnekovė. Ir vaikams, ir suaugusiesiems lėles ji siuva tik iš natūralių medžiagų: lino, medvilnės, kurias siunčiasi iš užsienio, mat Lietuvoje, pasak jos, kol kas tėra labai menkas pasirinkimas lėlėms skirtų ryškiaspalvių medžiagėlių. Be to, tai turi būti smulkių raštų audiniai, nes lėlyčių ūgis siekia nuo 10 iki 60 centimetrų.

S. Achranovič pasidžiaugia, kad jos kurtos lėlės jau turėjo užsakovų ir Amerikoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje, Australijoje, Italijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Lietuvoje daugiausia jos kurtų žaislų gyvena Kaune ir turi savo ištikimų gerbėjų, kurios įsigijo jau po 3–4 lėles.

Savas verslas – kaip skanus vaistas

Pašnekovė svarsto, kaip pavadinti savo veiklą: pomėgiu, verslu ar saviraiškos būdu… „Galiu atsakyti tvirtai – tai mano „vaistas“, kuris yra be galo skanus, veiksmingas ir duodantis puikių rezultatų. O tai, kad lėlės suteikia džiaugsmo ne tik man, bet ir aplinkiniams, – dvigubai džiugu. Kiekvienas gyvenimo suteiktas iššūkis mus tik stiprina. Ir, kaip sakoma, jei Dievas uždaro duris, visada atidaro langą. Man jis atvėrė langą į lėlių pasaulį, kuris šiuo metu man yra nepakartojama ir didžiausia dovana, – sako kūrybos džiaugsmo sustiprinta lėlių kūrėja, kitiems taip pat linkinti atrasti savo mėgstamą veiklą, o kartu ir save. – Juk kiekvienas mūsų turime užslėptų talentų, o rezultatą lemia tik mūsų pačių noras.“