Iš Jonavos kilusi Eglė Skrolytė (37) ir Šilalėje užaugęs Jonas Elvikis (35) sugriovė mitą, kad košė tėra neišvaizdus ir neskaniai atrodantis maistas, kurį vaikystėje mama liepdavo valgyti. Jaunieji verslininkai atidarė košių barą „Sapno košė“ ir sako, kad košė gali būti ne tik sveikas ir maistingas dienos valgis, bet ir gurmaniškas bei patrauklus maistas.

Idėja kilo iš asmeninio poreikio

J. Elvikis – buvęs profesionalus sportininkas, o E. Skrolytė – sveika gyvensena ir naudingu maistu besidominti entuziastė. Pašnekovų maisto racione košė būdavo nepakeičiamas ir savaime suprantamas valgis, tačiau E. Skrolytė suvokia: „Būkime atviri, valgyti sausas kruopas, dažniausiai keičiant vos kelias jų rūšis, yra nepaprastai nuobodu net ir labai savimi besirūpinančiam žmogui.“

Taigi asmeninis poreikis skatino ieškoti naujų idėjų, receptų, kaip paįvairinti savo kasdienę mitybą. Verslininkai pasakoja, kad „Sapno košėje“ košės visai ne tokios, kaip dauguma įsivaizduoja: „Pas mus negausite neaiškios spalvos pliurzės su pieno plėvele. Tokių mes patys nevalgome ir klientams nesiūlome.“ Košių bare siūloma kruopų patiekalus gardinti įvairiomis karštomis daržovėmis, jūrų gėrybėmis, sūriu, mėsa ar net juoduoju šokoladu su vaisiais. Kitaip tariant, įkūrėjų tikslas – skubančiam, laiko neturinčiam miesto žmogui pasiūlyti išradingą, naudingą ir lėtos energijos visai dienai suteikiantį maistą. Pašnekovai atskleidžia, kad, norint košę paversti patiekalu, reikia šiek tiek žinių, daug polėkio ir dar daugiau kūrybiškumo.

Drąsus ir avantiūristinis sapnas

Verslininkai pasakoja, kad įgyvendinimo proceso jie neskubino ir ilgai tarsi bėgo nuo savo idėjos, galvodami, kad ji kiek per drąsi. Tačiau mintis apie košių barą juos vis pasivydavo ir J. Elvikis su E. Skrolyte net nejučiomis, lyg juokaudami, vystydavo verslo planą, aptarinėdavo detales, kol pagaliau suprato, kad visa tai tapo jų gyvenimo dalimi: „Gyvenome tarsi nuolatiniame procese, lyg sapne. O kaip rodo istorija, sapnai yra linkę išsipildyti. Taip ir gimė mūsų „Sapno košė“, lyg iš sapno plaukusi.“

Paklausti, kodėl nusprendė verslą kurti dviese, pašnekovai nusijuokia ir pripažįsta, kad tokiai idėjai įgyvendinti reikėjo rasti pačius didžiausius avantiūristus ir stipriai „nurautus“ žmones, taigi jie puikiai tiko vienas kitam.

Paskleisti žinią apie save verslininkams nebuvo sudėtinga, nes pati idėja buvo iškalbinga – košių baras gana neįprastas mūsų krašte, taigi žmonės net neprašyti dalydavosi šia idėja. Pašnekovai atsimena, kai netikėtai sutikta bičiulė jiems pasakojo: „Žinai, ką tik mačiau iškabą, kad atsidaro košių baras. Kaip nerealiai. Eisim kada pabandyt?“ Tokie kurioziški nutikimai kėlė nuotaiką ir skatino judėti pirmyn, kai verslininkai suprato, kad jų idėja įdomi ir patraukli žmonėms.

Iššūkius pavertė malonumu

 

„Dirbome su sveikos mitybos specialistu ir stengėmės atrasti vis naują skonį.“

E. Skrolytė.

 

Įgyvendinimo ir vystymo procesas verslininkams suteikė ne tik naujų žinių, patirties, įdomių pažinčių, bet ir įvairių iššūkių. Anot pašnekovų, darbas tampa malonus, kai reikia išeiti iš savo komforto zonos ir stengtis įgyvendinti tai, apie ką svajojai. Pats paprasčiausias būdas – į visus iššūkius žiūrėti su šypsena ir jausti malonumą juos įveikiant. Verslininkai pasakoja, kad kai pradedi judėti link savo tikslo, pakeliui sutinki begalę žmonių, kurie net stebina savo užsidegimu ir aistra sričiai, kurioje dirba ir gyvena, iš jų galima pasisemti motyvacijos ir patirties. E. Skrolytė prisimena, kad bene sunkiausias ir ilgiausiai trukęs procesas buvo valgiaraščio sudarymas: „Dirbome su sveikos mitybos specialistu ir stengėmės atrasti vis naują skonį, tačiau tuo pat metu ir mėgavomės šiuo darbu, juk nuolat išbandydavome naujų receptų.“ Visgi, paklausti apie sunkumus, abu verslininkai sutaria, kad pats didžiausias iššūkis jiems – kova su įsigalėjusiais stereotipais ir nuostatomis. Reikia nuolat žmonėms pasakoti, kad košė toli gražu nelygi košei.

Su konkurentais reikia bendradarbiauti

Kalbėdami apie konkurenciją, verslininkai atskleidžia, kad tiesioginių konkurentų šiuo metu Lietuvoje neturi, tačiau platesne prasme konkuruoti galima su visomis maitinimo įstaigomis. „Mūsų kaimynai – salotų restoranėlis, ko gero, didžiausias mūsų konkurentas, tačiau prireikus mes mielai savo klientus nusiunčiame jiems, nes esame įsitikinę, kad slapti ginklai, nukreipti vieni į kitus, nesukurs jokios vertės.“ E. Skrolytė ir J. Elvikis siekia bendradarbiauti ir teigia, kad reikia ne užimti rinką, o susikurti savąją jos nišą.

Verslininkai atskleidžia, kad investicijų reikėjo gerokai daugiau, nei jie patys tikėjosi: ir finansinių, ir laiko, kūrybinių, energijos, ir dėmesio. Taip pat juodu atvirauja, kad emocijos jau atsipirko su kaupu ir atrodo, kad nesibaigs dar ilgai, o su finansais dar teks palaukti.

E. Skrolytė ir J. Elvikis linki jums ir kartu sau: „Visų pirma išsimiegoti ir leisti sau pailsėti arba per daug neįsitempti, kad nereikėtų atsipalaiduoti. Pagaliau reikia nebijoti darbo ir siekti savo sapno.“

„Sapno košė“