Ar teisėta pardavinėti lietuvių k. įskaitos kalbas moksleiviams?

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Taip pat sandoris laikomas niekiniu ir negaliojančiu, jeigu jis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad mokinys turi teisę pagal savo gebėjimus ir poreikius mokytis mokykloje, savarankiškai mokytis ir įgyti išsilavinimą, kvalifikaciją. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog mokinys privalo lankyti mokyklą, stropiai mokytis, laikytis mokinio elgesio normų, gerbti mokytojus ir kitus mokyklos bendruomenės narius, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tokias Švietimo įstatymo formuluotes, akivaizdu, kad mokinys, besimokantis bendrojo ugdymo mokykloje, privalo mokytis, o kartu ir pasiruošti egzaminams bei įskaitoms savarankiškai, laikydamasis jam nustatytų elgesio taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, teigtina, kad potemių kalbų lietuvių kalbos įskaitai pirkimo – pardavimo sandoris pažeidžia Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnio reikalavimus bei prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Dėl šių priežasčių toks sandoris turi būti laikomas niekiniu, t.y. negaliojančiu nuo sudarymo momento. Taigi, siūlymas pirkti potemių kalbas laikytinas neteisėtu ir netgi tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio atžvilgiu.