Po susitikimo su gitaristu, gitaros mokytoju, „Gitaro rėmimo fondo“ įkūrėju, vadovu ir šiek tiek verslininku Juliumi Kurausku eidamas gatve prisiminiau ištrauką iš Michailo Bulgakovo „Teatrinio romano“: „O iš mūsų jums [pinigų] nėra prasmės imti. Draugiškai sakau, per daug paimsite – prapulsite! Et, pinigai! Ir kam jie? Štai aš jų neturiu ir taip lengva man širdyje, taip ramu… Ir Gavrilas Gavrilovičius išvertė kišenę, kurioje iš tiesų pinigų nebuvo, o tik raktų ryšulėlis ant grandinėlės.“ Šį prisiminimą išprovokavo atviras J. Kurausko pokalbis apie pinigus, nelengvą gitaros scenos padėtį Lietuvoje bei bandymus suderinti verslą su menu.

Groti klasikine gitara J. Kurausko moko jau 26 metus. Muzikas sako, kad jo mokytojas Alexandras Frauchi kadaise patarė ne mokyti, o pačiam koncertuoti, tačiau mokinys nepaklausė. Sako tada vadovavęsis idealais ir išsikėlęs ambicingą, bet, kaip dabar pripažįsta, kone neįmanomą tikslą: „Mano tikslas visada buvo tas pats – pastatyti klasikinę gitarą ant kojų. Dabar negaliu sakyti, kad man pavyko. Jau 26 metai, kaip Maskvoje baigiau mokslus ir dirbu čia, Lietuvoje, tačiau neturint tradicijų viskas juda labai sunkiai. Tie, kurie mokosi, nemato į ką lygiuotis, o vos prakutę tampa ereliais, nors jiems dar plunksnuotis ir plunksnuotis. Čia ir didžiausiai bėda.“

Muzikanto įsitikinimu, gitaristas turi išmokti dvi abėcėles. Iš pradžių reikia suprasti tradiciją, o tik tada prasideda meninė dalis, kai mokomasi nebe techninių dalykų. Deja, retai kas Lietuvoje įveikia ir pirmąją. Štai kodėl J. Kurauskas prieš porą metų pradėjo mokyti kitaip. Dabar pirmiausia imamasi meninės pusės.

„Bandau kitokią metodiką, todėl vyksta labai įdomūs dalykai. Viską pastačiau nuo kojų ant galvos. Nebelaukiu jau, nes gyvenimas eina. Muzika dalijasi į dvi dalis: motorinę ir meninį atlikimą. Jeigu žmogus gerai moka motorinę pusę, tai dar nereiškia, kad išmano ir meninę. Aš visiškai sutinku su profesoriaus J. Dvariono nuomone, kad gitara Lietuvoje yra akmens amžiuje, ir tai reikia sakyti tiesiai šviesiai. Kita vertus, kitaip ir negali būti, nes žmonės tiesiog neišėjo visos abėcėlės“, – dėstė pašnekovas.

„Gitara dar ne taip seniai įsiterpė į profesionalių instrumentų gretas. Lietuvoje mes neturėjome gitaros, nors jos istorija labai ilga ir siekia net II a. prieš Kristų. Tada ir buvo pavaizduota šis tas panašaus į gitarą. Lietuvoje profesionaliu lygiu gitaros neturėjome, nors turėjome smuiką, fortepijoną, vokalą, chorinį dirigavimą. Muzikantai į gitarą žiūrėjo kaip į nesusipratimą. Palyginti su kitais instrumentais, mes neturime žmonių, kurie galėtų dirbti su gitara“, – sakė J. Kurauskas.

Įprasta manyti, kad menininkas yra kone verslininko priešingybė, ir J. Kurauskas su tuo visiškai sutika. Maža to, jis abejoja, ar menas apskritai gali būti verslus. Taip, uždirbami pinigai, bet kūrėjai paprastai tampa karvutėmis, kurias kas nors melžia ir už tai pašeria žolyte.

J. Kurauską stebina dažno klausytojo ir muzikanto požiūris į grojimą gitara. Nors kartais atrodo, kad geras gitaristas yra tas, kuris gali užgriebti kuo daugiau ir sudėtingesnių akordų, groti kuo greičiau ir kuo sudėtingiau, muzikantas įsitikinęs, kad gerame koncerte ne technika yra svarbiausia. Svarbu tiesiog pamiršti, kad klausai konkretaus instrumento, ir pasinerti į muziką. „Gitaristų, kurių klausaisi ir pamiršti, kad jie išvis groja gitara, pasaulyje yra. Tas pats ir su kitais instrumentais. Kai klausaisi gero pianisto, negirdi fortepijono. Tu girdi žmogų, kuris kalba per fortepijoną. Jeigu klausaisi gero simfoninio orkestro, girdi dirigento ir muzikantų dermę. Mums neįdomu, kaip greitai laksto pirštai! O kalbant apie gitarą tai iki šiol svarbu. Kaip greitai groji? Ar gali greičiau? O ar įmonama skaityti Williamo Shakespeare’o sonetus greičiui? Aš perskaičiau per minutę dvi sekundes, gal gali per penkiasdešimt devynias?“ – retoriškai klausė J. Kurauskas.

Nors pasiekė tikrai daug, J. Kurauskas sau yra kritiškas. Savo pedagoginę veiklą vyras vadina visiška nesėkme, o dėl klaidų kaltina jaunatvišką idealizmą ir nenorą klausyti mokytojo: „Aš šiaip esu baisus gitaristų priešas. Tai sakau tiesiai šviesiai. Dėl žmonių, manančių, kad viskas turi būti sugrota greitai, sunkiai, kartais tiesiog gėda pasakyti, kad esi gitaristas. Žmonėms aiškinu, kad jie turi būti tarsi muzikantai ir klausytis muzikos apskritai, suprasti ją, tačiau jiems tai yra neįdomu. Štai kodėl ir sakau, kad gitara yra akmens amžiuje.

Aš dvidešimt penkerius metus dirbu Muzikos ir teatro akademijoje ir jūs drąsiai galite manęs paklausti, ką veikiu visus tuos metus. Aš sau galiu pasakyti lygiai tą patį! Kokio velnio dirbau tiek metų? Į pedagogiką pasukau būdamas labai jaunas ir maniau, kad ką nors padarysiu, nors mano profesorius sakė priešingai. Aš jo tiesiog nepaklausiau, neišgirdau. Dabar jau girdžiu. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Aš apverčiau sistemą aukštyn kojomis. Maskvoje manęs visi klausinėja, ką čia darau, nes taip juk niekas nesielgia. O ką man daryti? Neturiu kito kelio. Aš noriu pamatyti žmogų, kuris tikrai laiko gitarą rankose, ir tai padarysiu“, – optimizmo nepraranda J. Kurauskas.

„Pradėkime nuo to, kad vienodų žmonių nebūna, kaip nebūna ir vienodų veidų, bruožų. Kur link suku? Žmonės sako: kaip čia išeina, kad esi muzikantas, o bandai tapti verslininku? Toks čia iš manęs ir verslininkas, aš negaliu būti verslus. Meną visada kas nors kuravo, globojo. Visada. Beethoveną, Haydną, Vivaldi – visus kas nors globojo. Menas nėra verslas, todėl reikia suprasti jo prigimtį. Menas – tai viena žmogaus pusių, kurią turi, bet apie kurią nieko nesupranti, nes esi pasinėręs į kitą. Jei ją pažintum, taptum visiškai kitoks. Kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu turėčiau pinigų. Nusiramink! Niekas nežino. Kvailas klausimas. Mes puikiai žinome, kad pinigai keičia žmogų, jo mąstymą. Nežinau, kas būtų. Bijau net pagalvoti apie tai“, – sakė jis.

Muzikantas save laiko labiau amatininku nei verslininku. Jo „Gitaros rėmimo fondas“ tiesiog uždirba pinigų patalpų nuomai ir kitiems dalykams. Štai kodėl ir į savo verslumą J. Kurauskas žiūri su ironija: „Pabandžiau suderinti meną su verslu ir pamačiau, kad išeina absoliuti nesąmonė. Aš save laikau gal labiau amatininku, o ne verslininku, nes abu mano seneliai buvo amatininkai. Vienas senelis buvo puikus šaltkalvis, galėjo padaryti bet ką – nuo tvoros iki auskariuko. Mamos tėvas buvo batsiuvys. Gal ir turiu ką nors iš tos pusės…

Pasiėmiau gitarų, pasikabinau, išdėliojau kainas. Viskas. Ateina žmogus, pasako, ko nori, ir parduodame jam gitarą. Iš to gauni kapeiką. Kam ta kapeika? O kam ji išvis reikalinga? Kam ji reikalinga žmogui? Tai šio pasaulio varomoji jėga. Toks čia ir verslumas. Ką, manote, čia parduotuvė? Čia vaikų darželis.“

Įdomūs faktai

Perkamiausios prekės ir paslaugos: gitaros (klasikinės ir akustinės), stygos, gitaros pamokos. Visos parduodamos gitaros yra patikrintos J. Kurausko

Gitaros pamokas dažniausiai renkasi vaikinai. Savo studijoje J. Kurauskas moko ir Muzikos ir teatro akademijos studentus, tad jie čia dažni svečiai. Paprastai gitara rimčiau susidomima paauglystėje, kai susiformuoja pomėgiai

J. Kurauskas labiausiai žavisi gitaristais Julianu Breamu, Andresu Segovia, Johnu Williamsu (gal vertėtų ideti ju foto?)