Indija yra valstybė, kuri šimtmečius ar net tūkstantmečius žadino europiečių vaizduotę. Indija visada egzotiška, visada iki galo nesuprasta. Gal Indijos iki galo suprasti mums ir neskirta. Ji paprasčiausiai per didelė, per įvairi. Galbūt todėl tokia ir žavinti. Tačiau galbūt įmanomas ir atvirkštinis procesas – galbūt Lietuva gali sužavėti indus? Aistė Gvildytė ir Marija Pipiraitė įsitikinusios, kad taip. Jaunos moterys pristato projektą „Go Europe Center“, kuris ima ir apsuka nusistovėjusius kelionių maršrutus: užuot organizavusios ekskursijas į Indiją, indus jos pakvietė į Baltijos šalis. Su verslininkėmis pasikalbėjome apie Indijos įvairovę, indų keistumus ir apie tai, kuo mes galime juos nustebinti.

Idėja kilo keliaujant po Indiją

„Go Europe Center“ idėja gimė A. Gvildytei. Su pertraukomis ji Indijoje praleido trejus ketverius metus, keliavo po šalį, stengėsi pažinti jos žmones. Galiausiai atsitiko taip, kad atsirado noras indams pristatyti ir savo šalį. „Idėja kažkaip gimė pati savaime. Keliavau po Indiją ir galvojau, kad mes irgi turime ką parodyti. Mes juk ne ką prastesnė šalis nei kitos. Iš ten dažniausiai važiuojama į Didžiąją Britaniją ar kokią Ispaniją, o mūsų šalies beveik niekas nežino. Kodėl? Pagalvojau, kad mes tikrai ne prastesni už prancūzus ar britus. Tikrai turime ką parodyti“, – teigė ji.

Verslininkė pripažįsta, kad tokią verslo idėją toli gražu nėra paprasta įgyvendinti. Jau pačioje Indijoje yra sunkoka dirbti, o dirbant per didelį atstumą reikia dar daugiau jėgų. Pasak jos, darbo tikrai yra labai daug, o norint jį gerai ir iki galo atlikti reikia ir daug kantrybės. Pats procesas prasidėjo jau maždaug prieš metus ir pamažu vis judama į priekį. „Žinau, kad gal lengviau būtų buvę atidaryti kokią elektroninę parduotuvę. Sėdėtum sau ir lauktum, kol kas nors ką nors nupirks. Čia pasirinkome šiek tiek ilgesnį kelią. Kadangi dar tik pradžia, stengiamės ir per daug nesigirti, per garsiai neskanduoti, kas mes tokie ir kuo užsiimame. Geriau šiek tiek įsidirbti“, – teigė A. Gvildytė. Ji tiki, kad ilgas įdirbis duos vaisių ir padės per kelerius metus pasiekti puikių rezultatų.

Verslininkės sako, kad per daug rėkti apie save dar nesinori ir dėl to, kad pirmiausia siekiama iki galo išgryninti ir įgyvendinti idėją. Juolab kad čia yra pati pradžia. Kai tokiu etapu pradedi labai garsiai kalbėti, tai iš karto kas nors kitas pradeda daryti lygiai tą patį. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl nereikia visko visiems garsiai pasakoti. Kai produktas galutinai pabaigtas, gali apie jį visiems pranešti. Visai kaip ir kiekviename kitame versle“, – sakė M. Pipiraitė. Jos pačios verslininkės karjera prasidėjo projekte „Kelionių fėjos“, su kuriuo savo jėgas ir suvienijo „Go Europe Center“. Dvi mažos įmonės, pasak verslininkių, susivienijusios gali pasiekti kur kas daugiau. Viena atsinešė savo patirtį ir kontaktus, o kita naują, patrauklią idėją.

Dirbant su indais svarbiausia kantrybė

A. Gvildytė pripažįsta, jog indai šiaip jau apie Lietuvą daug žinių tikrai neturi. Taip, tie, su kuriais jau užmegztas kontaktas, žinių jau turi, bet eilinis indas apie Lietuvą beveik nėra girdėjęs. Vis dėlto susidomėjimo jiems netrūksta, nors neretai mes ir painiojami su rusais, lenkais ar net suomiais. Papasakoti ir parodyti, kad mes esame kitokie, tikrai užtrunka. Užtrunka ir prisitaikymas prie indų turistų poreikių. Jie tikrai skiriasi nuo europiečių. „Tai, žinoma, labai individualu. Tačiau indas, pavyzdžiui, niekada nenori jaustis vienas. Jam nepatinka jaustis vienam kokioje nors ekskursijoje ar pramogaujant. Jis daug geriau jausis ten, kur yra daugiau žmonių. Jeigu mums atrodo, kad prabangu keliauti automobiliu su vienu ar dviem žmonėmis, tai jiems atrodys patogiau keliauti kartu su dar 10–20 žmonių. Jiems tai tiesiog labiau priimtina. Jie gal tiesiog pripratę prie tų minių žiūrovų, kurių Indijoje pilna“, – pasakojo A. Gvildytė.

Dar sunkiau tiesiog imti ir užmegzti mums įprastus verslo santykius su indais. Jie labai stokoja konkretumo, o ir šiaip dažnai tiesiog ima ir persigalvoja. „Tai jau yra didelis darbas. Reikia žinoti jų mentalitetą. Perprasti indą – labai sunkus uždavinys. Indas gali viena pasakyti, o padaryti visai ką kita. Jis gali tiesiog pakeisti nuomonę. Tačiau nereikia pykti. Reikia tiesiog tai žinoti. Kai ten gyvenau, aš jau matydavau, kada jie meluoja. Tačiau šito reikia išmokti. Dėl to mes ir turime žmonių, kurie gyvena ten, yra toje aplinkoje. Tas darbas tikrai nėra toks europietiškas, kai tiesiog sutarei ir padarei. Indas ims ir pasakys, kad jo šeima vakar turėjo kažkokias apeigas ir nieko nespėjo…“ – sakė A. Gvildytė.

Pačioje Indijoje dirbama ir su indais, ir su lietuviais. Lietuvių ten – kaip ir visur – irgi esama, pavyzdžiui, už indų ištekėjusių lietuvaičių. Tiesa, A. Gvildytė sako, kad ne visi lietuviai sugeba dirbti su indais. Tam reikia turėti labai daug kantrybės ir gebėjimo prisitaikyti prie indų. „Darbo ryšiai užsimezga per ilgą laiką. Atsiranda žmonių, kuriems ten patinka, kurie pripranta prie indų mentaliteto ir gali ten dirbti, nes yra daug tokių, kurie pasako, kad tiesiog negalės ten dirbti, nes bus per sunku. Ten nėra rutinos, nėra tvarkos, nėra vientisos sistemos. Kiekvienas tai matydamas gali įvertinti, ar sugebės ten dirbti“, – teigė ji.

Taigi, nors procesas tikrai ilgas ir varginantis, „Go Europe Center“ atkakliai eina į priekį ir siekia savo tikslo. O jis tikrai ambicingas – per artimiausius metus į Lietuvą atsivežti milijoną indų turistų ir parodyti jiems mūsų šalį. „Mūsų ambicija – atvežti į Lietuvą milijoną indų. Gal per kokius porą metų mums tai ir pavyks. Tai nėra taip jau daug. Viskas priklausys nuo žmonių. Kokia komanda yra čia ir kokia ten. Dėl to mes ir susijungėme su „Kelionių fėjomis“, nes jos turi stiprią komandą čia. Mes norime būti lyg kokie krepšininkai ar Rūta Meilutytė – leisti žmonėms pasididžiuoti savo šalimi. Iš tikrųjų yra paprastas troškimas, kad mus žinotų taip pat kaip prancūzus ar vokiečius. Mes irgi esame graži šalis. Norime, kad jie žinotų LIETUVOS vardą. Tegul jie jo nelabai ir ištaria…“ – sakė A. Gvildytė.