Atidaryti prieš dvidešimt metų turėtą, nuomotą ir vėl susigrąžintą „Šimo barą“ sostinės Pašilaičių mikrorajone vilniečių šeimai: Juozui Rimteniui Šimulynui (82), Nijolei Šimulynienei (65) ir jų dukrai Elenai Šimulynaitei (36) atrodė kaip smagi galimybė dirbti ir užsidirbti. Tik buvo visko, teko ir pakovoti.

Barą Elenos tėvai atidarė maždaug prieš 20 metų, tačiau jos mamai išvykus į JAV, iki šiol buvo nuomojamas. Kai E. Šimulynaitė, pabaigusi mokslus Jungtinėje Karalystėje, grįžo į Lietuvą, tuo pačiu metu šeima sumanė atsiimti nuomojamą barą ir jį atgaivinti.

Idėjai pritarė tėvai

Baro idėja kilo N. Šimulynienei, jai pritarė ir vyras. „Mama visada norėjo turėti „local pub“. Nors tuo metu, prieš dvidešimt metų, mintis apie tokį barą Pašilaičiuose daug kam kėlė šypsenas, – prisimena viena iš baro įkūrėjų E. Šimulynaitė. – Tėvai suprato, kad šalia mūsų esantys garažai yra puiki vieta. Taip ir pradėjo: pirko garažą po garažo, jungė vieną prie kito. Tokiu būdu atsirado patalpos, kuriose iš pradžių veikė dėvėtų drabužių parduotuvėlė. Pavyko pakeisti patalpų paskirtį iš garažų į patalpas verslui. Po to patalpos buvo išnuomotos „Tauro alui“ ir veikė alaus pilstykla. Tėvai vakarais sėdėdavo ir svajodavo, planuodavo, kur bus išėjimas iš patalpų, kaip bus galima sutvarkyti kiemelį ir t. t. Taip ir svajojame jau visus dvidešimt metų ir planų yra begalė. Juos kuriant prisijungiau ir aš. Kiekvienas mūsų šeimoje turi savo stipriųjų savybių. Tėvelis – konstrukcinį mąstymą: braižė brėžinius, planavo, kur bus virtuvė, kur WC, kaip pajungti vandenį, kaip gauti leidimus ir t. t. Mama – idėjų varovė, turinti viziją, kaip sukurti jaukumą, bendravimą su klientais ir, žinoma, pagaminti skanų maistą.“

Barų kultūra Lietuvoje labai jauna

Per pirmąjį karantiną, po du dešimtmečius trukusios pertraukos perėmus verslą iš nuomotojų, Šimulynų šeimai teko barą atnaujinti, nes jis per ilgą laiką buvo nudėvėtas ir kūrė neigiamą įvaizdį.

Šiuo metu E. Šimulynaitė labiausiai mąsto apie verslo plėtrą, būdus klientams pritraukti ir išlaikyti. Jai rūpi, kaip skleisti žinią apie Pašilaičiuose esantį barą, kuriame visi gali jaustis gerai, nes „daugeliui žmonių baras Pašilaičiuose asocijuojasi su „kaniūšne“, kurioje gali gauti į nosį, smirda ir nėra alaus“, – šypsodamasi tvirtina verslininkė, norinti keisti tokį požiūrį.

„Tikrai patyrėme daug negatyvaus nusiteikimo. Deja, bet teko daug klientų išprašyti, nes mums netiko jų agresija bei elgesys. Reikėjo ir su dujų balionėliu nupurkšti“, – patirtimi dalijasi E. Šimulynaitė.

Bendruomenė tik plečiasi

Įveikę permainų laiką, baro savininkai po kiek laiko galėjo pasidžiaugti „išsivaliusia“ publika. Pradėjo rinktis tikrai nuostabūs žmonės. Vakarai bare tapo vis malonesni, žmonės čia dalijasi geromis emocijomis. O svarbiausias skirtumas nuo centro barų, pasak E. Šimulynaitės, kad čia dažniausiai renkasi tie patys lankytojai. Visi vieni kitus pažįsta ir yra atviri visiems naujiems. Pavyko suburti bendruomenę, kuri rūpinasi vieni kitais, bare tampa lygi tarpusavyje, nors skirtingos amžiaus grupės ir socialiniai sluoksniai.

„Tai nuostabu ir tai yra menas“, – džiaugiasi baro kasdienybe jo šeimininkė, kuriai kurti bendruomenę yra pagrindinė varomoji jėga. Dabar, eidama per Pašilaičius, jau nuolatos sutinka žmonių iš baro.

Sociali erdvė

Baro veiklos pradžioje, kaip pajuokauja baro kūrėja, sunkiausia buvo įlipti į važiuojantį traukinį: „Po karantino, atšilus orams, kiemas jaukus, alaus pasirinkimas didelis, gėrimų – taip pat. Tai ir žmonių užplūdo. O mes net alaus nemokame pilti. Ką jau kalbėti apie kokteilius. Baruose nedirbę, patirties beveik jokios… Kiemas didelis, stalų daug. Dirbome kaip bitutės, bet daug ir išmokome.“

Šimulynaitė pažymi, kad barų bendruomenė Lietuvoje yra labai draugiška ir džiaugiasi sulaukusi nuostabių patarimų iš šiame versle dirbančių žmonių.

„Kadangi baras yra labai sociali erdvė, čia pat sutinki ir žmonių, kurie tau pataria. Ir verslo klausimais, ir ūkinius reikalus padeda išspręsti. Bendruomenė, kurioje viskas šalia“, – bendradarbiavimas džiugina pašnekovę, kuri sako, jog į kitus Pašilaičiuose veikiančius barus taip pat žvelgia palankiai.

Pandemija buvo labai gerai

Karantino metu Šimulynai buvo visiškai patenkinti – turėjo laiko apsitvarkyti. „Kai buvo limituojamas klientų kiekis arba dar vėsiomis pavasario dienomis buvo galima sėdėti tik lauke, bendruomenė „Šimo barą“ palaikė. Ateidavo, sėdėdavo ir šypsodavosi“, – patenkinta prisimena E. Šimulynaitė. Ir nors verslas nevyko visu pajėgumu, galėjo ramiai kaupti darbo bare patirtį ir dabar jaustis daug stipresni. Pavyko pandemiją išgyventi be skolų ir su valstybės parama. O kada bendrai verslas atsipirks, Šimulynai neįsivaizduoja.

„Čia esame menininkai ir finansus sunkiai sekame. Investuojame į šį barą kaip į savo namus, norime, kad būtų dar jaukiau, dar patogiau, dar geriau“, – sako moteris.

Daryti, kas patinka

„Šimo baro“ kūrėja E. Šimulynaitė įsitikinusi, kad pradedantiesiems savo verslą svarbiausia daryti tai, kas patinka, tai, kas veža. Susikurti viziją ir ją nuolatos koreguoti. Ji pasidalina mintimis apie savo kasdienybę: „Grįžusi namo, atsisėdu ant sofutės ir nuolatos svajoju, ką dar ir kaip nuveikus. Kai turi viziją, iki detalių apgalvotą: kokie klientai, koks maistas, kokie gėrimai, kokia atmosfera ir kokia nauda man iš viso to, kokia nauda bendruomenei, tada visa tai pradeda vykti realybėje.“