Neišvaizdžiame Vilniaus Naujamiesčio mikrorajone nedideliame pastate yra įsikūręs kaukazietiškų patiekalų restoranas „Achtamar“. Dvi jo salės nepriblokš erdve ar prabanga, tačiau tvyranti armėniško svetingumo dvasia ir jaukus interjeras paskatins čia grįžti dar ne kartą.

Restorano savininkas – Karapetas Babajanas. Jis yra Lietuvoje žinomas chirurgas (onkologas) ir vienas iš Lazerinės medicinos draugijos įkūrėjų, taip pat Amerikos estetinės lazerinės chirurgijos draugijos narys bei dermatoskopijos, siaskopijos (spektrofotometrinės intrakutaninės analizės) pradininkas Lietuvoje. Daugiausia laiko K. Babajanas praleidžia dirbdamas savo „GK klinikoje“. Nors „Achtamar“ yra jo kūrinys, pradedant interjeru ir baigiant valgiaraščiu, Karapetas atsisakė išsamiau pasakoti apie restoraną. „Vis tiek aš čia beveik nieko nedarau. Viskuo rūpinasi ir restoranui vadovauja Vazgenas Kazarianas. Jis ir papasakos apie mūsų veiklą“, – lakoniškas buvo K. Babajanas.

Iš tiesų Vazgenas „Achtamar“ rūpinasi vos du mėnesius. Jis neseniai pakeitė iki tol čia dirbusį vadybininką. Nepaisant to, vyro žinios apie restorano istoriją ir veiklą nustebino tiek gausumu, tiek išsamumu. Pirmiausia naujasis restorano valdytojas trumpai papasakojo apie save. Pasirodo, Vazgenas į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1988-aisiais kaip sportininkas – dviratininkas. Vėliau taip susiklostė, kad jis ne tik liko Lietuvoje, bet ir sukūrė čia šeimą, kurios pasididžiavimas – dukra Stela, siekianti dainininkės karjeros. „Beveik visos kitos mano giminės – Armėnijoje. Tik sesuo dar yra Lietuvoje“, – sakė „Achtamar“ vadybininkas.

Anot jo, nors giminaičiai toli, išvažiuoti iš Lietuvos ir grįžti į Armėniją noro nėra – per giliai įleistos šaknys. Be to, ilgesį išsklaidyti padeda aktyvi armėnų bendruomenė, kuriai mūsų šalyje, pasak Vazgeno, priklauso maždaug 2 000 žmonių. Būtent glaudus bendravimas su tautiečiais jam suteikė progą žengti į restoranų verslą. Tam buvo paaukoti ne vieni metai, tačiau ne viskas pavyko, o ir ekonomikos situacija neprisidėjo prie sėkmės. Vazgenas buvo priverstas sustabdyti savo įmonės veiklą. Tačiau patirtis ir žinios, sukauptos valdant tris nuosavus restoranus, niekur nedingo – jos pritaikomos vadovaujant „Achtamar“, kur dirbti pakvietė iš anksčiau pažįstamas K. Babajanas.

„Gali būti, kad mano restoranams nepasisekė dar ir dėl to, kad visada priekabiai žiūriu į tiekiamą produkciją. Jeigu pasirodo, kad, pavyzdžiui, agurkai ne tokie, kokių reikia, aš jų ir neimu. Dėl tokio elgesio tiekėjai pradeda į mane žiūrėti kreivai“, – su šypsena pasakojo Vazgenas.

Vyras teigė, kad tokiu požiūriu vadovaujasi ir prižiūrėdamas „Achtamar“. Vis dėlto tai nėra tik kvailas užsispyrimas. „Restoranas įkurtas tokioje vietoje, kuri nėra labai patraukli ar matoma. Čia nerasi kur patogiai pasistatyti automobilio. Pro langus nematyti įspūdingos miesto panoramos. O ir reklamai mes neskiriame daug pinigų. Pagrindinis mūsų klientų šaltinis – iš lūpų į lūpas sklindantys atsiliepimai apie „Achtamar“ ir čia siūlomų patiekalų kokybę bei gerą aptarnavimą“, – veiklos niuansus atskleidė restorano vadovas.

Ir iš tiesų apsilankyti šiame restorane – nepaprasta patirtis. Ar daug rasite vietų Vilniuje arba kitame mieste, kur šeimininkas, pagautas įkvėpimo, sėstų prie pianino ir pradėtų groti, dainuoti, o klientams, sėdintiems prie staliuko, priėjęs asmeniškai palinkėtų gero vakaro? Kiek susvetimėjusiems lietuviams, kurie nepratę prie atviro ir nuoširdaus armėnų bendravimo būdo, gali pasirodyti, kad tai netaktiška ar net nemalonu, tačiau apsilankęs įprastoje picerijoje supranti, kad kažko trūksta, o padavėjos per prievartą išspausta šypsena visai nedžiugina.

„Achtamar“, toks, koks yra dabar, veikia jau trejus metus. Jį K. Babajanas įkūrė dėl polinkio į gurmanišką bei kokybišką armėnų maistą ir genamas noro tuo pasidalyti su lietuviais. Anksčiau čia taip pat buvo įsikūręs restoranas. Ir ne vienas. Jo savininkai, interjeras ir pavadinimas keitėsi daug kartų. Įdomiausia, kad pirmą sykį, 1995-aisiais, atidarytas restoranas buvo pavadintas „Achtamar“. Šis pavadinimas vėl grąžintas tik Karapeto iniciatyva. Lietuviams toks pavadinimas skamba egzotiškai ir nesuprantamai. Pasirodo, jis kilęs iš gražios armėnų legendos apie jaunuolio ir merginos, vardu Tamar, nelaimingą meilę.

Kadangi vaikinas buvo nekilmingas, o Tamar – karaliaus dukra, jie negalėjo susitikinėti. Valdovas net įkalino princesę saloje. Vieną audringą naktį jaunuolis bandė nuplaukti pas mylimąją, tačiau Tamar kurstomą ugnį, kuri buvo vienintelis kelrodis jam, užgesino gamtos stichija. Įsimylėjėlis taip ir nepasiekė salos, tik prieš nuskęsdamas dar spėjo ištarti: „Ach, Tamar!“ Tiek restorano pavadinimas, tiek jame besisukantys trys nuolatiniai darbuotojai gerai supranta ir puoselėja tradicijas. Ypač kulinarijos. Nors komandoje yra ir lietuvių, jie nenusileidžia armėnams žiniomis apie Kaukazo regiono kultūrą ir maistą.

Vazgenas prisipažino niekada nesuprasiąs žmonių, kurie vietoj mėsos kepsnio renkasi picą: „Dabar Vakaruose daug šnekama, kokią neigiamą įtaką daro stresas žmonėms ir kaip norėdami užsimiršti jie kemša greitąjį maistą, o paskui stebisi, kad turi antsvorio ar dažnai serga. Manote, Kaukaze nėra streso? Galbūt dar daugiau. Bet ten žmonės maitinasi sveikai, todėl ir gyvena ilgiau. Aš visada rinkčiausi kepsnį, o ne picą.“ Anot jo, restorane nėra vieno patiekalo, kuris būtų išskirtinai populiarus. Tiesiog dažniausiai prašoma ant žarijų ruoštų mėsos patiekalų: kepsnių, šašlykų ir panašiai.

Šnekučiuojantis su Vazgenu gretimoje restorano salėje girdėti bruzdesys. „Svečiai iš Užsienio reikalų ministerijos“, – paaiškino vadovas ir pridūrė, kad tokie lankytojai užsuka gana dažnai. Paklaustas apie klientus ir kaip sekasi „Achtamar“, Vazgenas surimtėjo ir atskleidė, kad nors ekonomika atsigauna, lankytojų vis dar mažiau nei iki krizės. „Anuomet čia būdavo nuolat pilna žmonių. Reikėdavo iš anksto užsisakyti staliuką, o dabar klientų ateina gerokai mažiau. Aišku, jeigu siektume bet kokia kaina prisivilioti žmonių, mums pavyktų. Tarkime, labai sumažintume patiekalų kainas. Vis dėlto mūsų politika kitokia: norime išlaikyti aukštą kokybę, o ji turi savo kainą. Jei atvirai, dabar klientams siūlomų patiekalų kainas dar būtų galima kelti keliais litais, nes jie tikrai tiek verti. Viską perkame iš patikimų tiekėjų Lietuvoje“, – aist­ringai pasakojo restorano valdytojas.

Žiūrint iš šalies atrodo, kad gyvendamas svetimame krašte daug tikėtis ir pasiekti negali. Ypač Lietuvoje, kurią patys tautiečiai neretai menkina ir peikia dėl sunkaus gyvenimo. Tačiau Vazgenas mano, kad pirmiausia reikia stengtis ir dirbti, o tik paskui žiūrėti, kaip sekasi.

„Iš pradžių lietuviškai nemokėjau – išmokau. Nebuvo sunku. Aišku, nekalbu tobulai, bet tik todėl, kad trūksta praktikos. Dar turėjau savo verslą, bet jis ne visai pasisekė. Praradau 80 000 litų. Tai yra dideli pinigai, anksčiau buvo dar didesni. Tačiau neketinu ko nors kaltinti ar verkšlenti, o juo labiau emigruoti. Buvau kartą Švedijoje, bet daugiau nenoriu“, – kiek laužyta ir keliais rusiškais žodžiais papildyta lietuvių kalba padarė išvadą V. Kazarianas, savo kelią Lietuvoje pradėjęs nuo paprasto mūrininko darbo.