Dar prieš kokius dešimt metų žodis „laiškas“ reiškė popierinį, o ne elektroninį pranešimą, siunčiamą ne internetu, bet paštu. Iš tikrųjų paštą laiškams ir atvirlaiškiams siųsti naudojame vis rečiau. Vis prisimenu 2010-aisiais „Grammy“ už geriausią albumą laimėjusius kanadiečius „Arcade Fire“ ir jų dainą „We Used To Wait“, kurioje dainuojama maždaug taip: „Aš rašydavau/ Aš rašydavau laiškus ir pasirašinėdavau juos savo vardu <…> Bet iki tol, kai mes susitikom/ Kai mes susitikom, laikai jau buvę pasikeitę/ Tad aš niekad taip ir neparašiau laiško/ Niekad neišliejau savo širdies…“

Tokia sentimentali įžanga straipsnio apie Sabinos Daukantaitės projektą „Beepost“. Juo ir stengiamasi atgaivinti vieną mirštančių pašto tradicijų – atvirukų siuntimą.

Kūrybinis eksperimentas arba socialinis „business“

S. Daukantaitė „Beepost“ vadina socialiniu verslu, eksperimentu ir priduria, kad lietuviškas žodis „verslas“ čia net netinka. Mat jis kilęs nuo žodžio „verstis“. Suprask, kaip nors verstis, t. y. užsidirbti pinigų. Todėl S. Daukantaitei mielesnis angliškas „business“, kuris savo turiniu labiau reiškia užimtumą ir užsiėmimą, nei pragyvenimo šaltinį. “Labiau nei pelnas šiuo atveju man rūpi bent mažytis teigiamas pokytis visuomenėje – pažadintas bendrystės jausmas ir įkvėpimas kūrybiškam veiksmui”- sako Sabina.

S. Daukantaitė sako, kad ši originali idėja gimė bendradarbiaujant su kūrybinėmis dirbtuvėmis „BEEPart“. „Kolega Andrius Ciplijauskas jau seniai turėjo mintį atidaryti meno namus „BEEPart“, kad suburtų bendruomenę imtis įvairios meninės, pramoginės veiklos. Jam labai reikėjo žinonumo. Žmonės gal nelabai suprato ir ne itin norėjo priimti naujo pastato Pilaitėje. Todėl “Beepost” prasidėjo nuo savotiško žaidimo “kaip išreklamuoti originalų Andriaus kūrinį, neturint tam pinigų”.

Išeidama iš tradicinės reklamos rėmų pagalvojau, kad tokių kūrybingų žmonių kaip Andrius ir tokių naujoviškų iniciatyvų yra ne viena ir ne dvi, bet jos paskęsta negatyviame komunikacijos fone. Galbūt galima suburti žmones, užsiimančius kūryba, amatais, bet neturinčius resursų reklamuotis tikrąja ta žodžio prasme?

Aišku, tai padaryti man pavyko greitai. Vien iš savo aplinkos tokių pririnkti pavyko daug. Atrankos kriterijus buvo vienintelis – kūrybiškumas. Ieškojome žmonių, kurie ką nors kuria savo protu arba rankomis. Tame ratelyje buvo įvairių profesijų atstovų ir įstaigų: ir perukų meistrė, ir juvelyras, ir knygynas, ir sporto centras“, – apie „Beepost“ užuomazgas pasakojo moteris.

Idėją pavyko greitai išjudinti. Atsirado ne tik norinčių reklamuotis, bet ir prisidedančių prie projekto įgyvendinimo. Tai padaryti padėjo ir ilgametė S. Daukantaitės patirtis reklamos srityje. „Finansinių investicijų nebuvo. Didžiausia investicija į šį, kaip aš vadinu, reklaminį ir socialinį eksperimentą, buvo mano darbo metai reklamos srityje, ryšiai, kontaktai. Susiradome partnerių. Vieni patikėjo idėjos reikalingumu ir sutiko išspausdinti tokius atvirukus. Radome ryšių Lietuvos pašte. Paaiškėjo, kad mūsų interesai šiek tiek sutampa. Privačiame sektoriuje žmonės jau retai naudojasi pašto paslaugomis. Juo labiau nesiunčia atvirukų. Jau geriau pasirinks šimtą trumpųjų žinučių. Nors, mano nuomone, dėmesys, kurį parodai atsiųsdamas atviruką, gerokai pranoksta litą trisdešimt penkis centus, kuriuos išleidi pašto ženklui. Vėliau prasidėjo mechanizmo paieškos“, – pasakojo S. Daukantaitė.

Galų gale susidomėjimas taip išaugo, kad teko taikyti tam tikrus atrankos kriterijus. Originali idėja pritraukė ir gerai žinomų partnerių: Lietuvos paštą, prekybos tinklą „Maxima“, Vilniaus miesto savivaldybę. S. Daukantaitė sako, kad su visais jais paprasčiausiai atsirado bendrų interesų.

„Akcijos partnerių, dalyvių ir draugų tikslai persipina. Kiekvienas puoselėja savą interesą. Pavyzdžiui, kūrybinės dirbtuvės BEEPart per “Beepost” skelbia ideologiją, “Lietuvos paštas” siekia gaivinti pašto tradicijas. Maximos interesuose solidarizuotis su smulkiuoju verslu, todėl mus galima rasti šiame prekybos tinkle. Vilniaus įdomiausius renginius, viešas erdves ar privačias iniciatyvas taip pat reklamuosime “Beepost” atvirukuose. Todėl miesto savivaldybė maloniai sutiko pagelbėti viešinant projektą.“ – pasakojo S. Daukantaitė.

Nors atvirukai atlieką reklaminę funkciją, reklama nekrinta į akis. Tik kitoje pusėje rasite nedidelį pranešimą, kontaktus. Svarbu ir tai, kad su atitinkamu atviruku galėsite gauti nuolaidą. Taigi atvirukas tradicinės reklamos net neprimena. S. Daukantaitė nuo tradicinio reklamos formato stengiasi kuo labiau atitrūkti.

Net ir pats atviruko formatas reklamos srity nėra paplitęs – netelpa į jos rėmus. „Atviruko formatas man atrodo labai patrauklus. Vienas dalykas yra tai, kad jis nesiderina su reklamos žanru. Kita vertus, juo galima koncentruotai ir įdomiai perteikti reklaminę informaciją. Toks atvirukas nėra tik reklaminė žinia nuo tos akimirkos, kai kas nors ant jo užrašoma. Jis turi emocinę vertę ir išlieka gerokai ilgiau. Aš nežinau kito reklamos kanalo, turinčio tokią didelę išliekamąją vertę. Kai gauni atviruką su gimtadienio linkėjimu, jis stalčiuje gulės dar kelerius metus. Priešingai nei reklaminė skrajutė, kurią tikriausiai nuneši iki artimiausios šiukšlių dėžės“, – pastebėjo S. Daukantaitė.

Kaipgi atsiranda „Beepost“ atvirukų kolekcijos?

Koncepciją ir idėjas padiktuoja S. Daukantaitė, o dizainas kuriamas kolektyviai.

„Be abejonės, kiekviena paslauga ar produktas pasufleruoja pagridinę atviruko mintį. Kita vertus, nenorime atviros reklamos, o tik subtiliai užsiminti apie kitoje pusėje reklamuojamą verslą. Turiu savo kūrimo metodų, įrankių, matymą ir man tai tiesiog smegenų produktas. Ko gero, kūrimo principus geriausiai iliustruoja patys atvirukai. Kūriau tik pačią atvirukų koncepciją – tekstą ir kaip jie turi atrodyti. Svarbu, kad juos kuriantis žmogus jaustų kontekstą, kaip vienas ar kitas atvirukas atrodys tarp kitų. Prie kūrimo prisideda penki gabūs dizainieriai, kurie, manau, puikiai įgyvendina mano sumanymą. Be jų nieko nebūčiau padariusi.

Kurdama atvirukus stengiuosi, kad jie būtų kuo universalesnės išvaizdos. Nenoriu, kai tai būtų tiesioginė produkto ar paslaugos reklama. Be to, siekiame šiek tiek provokuoti, kad žmogus, nusipirkęs krūvą įvairių atvirukų, susimąstytų, kam galėtų juos išsiųsti. Tai vėl paskata veikti kūrybingai. Kai atvirukas pakliūva į rankas vartotojui, tai irgi yra kūrybinio proceso dalis. Jis provokuoja rašyti, bendrauti. Tikiuosi, atvirukai kada nors pasklis kaip virusas, nes juk neapsakomai džiugu pašto dėžutėje aptikti atviruką nuo seniai matyto draugo“, – apie kūrybinį procesą pasakojo S. Daukantaitė.

„Beepost“ prasidėjo kaip eksperimentas ir vis dar toks išlieka. S. Daukantaitė prisipažįsta net pati nežinanti, kuo virs šis projektas, tačiau ją motyvuoja ir į priekį veda noras ką nors pakeisti, suteikti visuomenei bent menkiausią teigiamą impulsą.

„Jau pradžioje minėjau teigiamą socialinį pokytį. Galbūt jis labiausiai ir motyvuoja. Savo darbu siekiu ne tik uždirbti, bet ir pakreipti žmonių mąstyseną, įpratinti prie veiksmų, kurie gali pasirodyti žavūs ir naudingi, nors truputėlį padėti. Man nepriimtinas Lietuvoje įsigalėjęs mąstymas, kai nesėkmės siejamos su sistema, demografine padėtimi, bet nežiūrima į save. Ir su A.Ciplijausku dažnai pasišnekame, kad užteks verkšlenti ir melstis emigracijai. Kiekvienas turime įgūdžių, patirties, talentų. Jeigu juos sutelktume dėl vieno kad ir nedidelio tikslo, iš viso to galėtų kas nors išeiti“, – neabejojo pašnekovė.

„Beepost“