Nedidelis miestelis Nemuno deltos saloje Vakarų Lietuvoje, kurį atranda vis daugiau keliautojų, jau beveik metus kvepia išskirtiniais kepiniais. „Rusnė savaitgaliais ūžia“, – džiaugiasi „Rusnelės“ įkūrėja Gražina Stankienė. Į kepyklėlę užsukę vietiniai gyventojai ir miestelio svečiai gali mėgautis išskirtiniais desertais, išsirinkti šviežios duonos kepalėlį ar sotesnių užkandžių.

Pradžių pradžia

Automobilių dalys – veiklos sritis, kurioje ilgą laiką darbavosi G. Stankienė, o skanėstų ruošimas, lydėjęs nuo vaikystės, labiau siejosi su mėgstama laisvalaikio veikla nei su verslu. „Visą laiką labai mėgau kepti, ir kai buvau moksleivė, ir studijuodama. Mano močiutė taip pat buvo gana nebloga kepėja, dėdė Čikagoje buvo garsus konditeris, – prisimena pašnekovė. – Gaudavau labai daug produktų iš „anapus“, todėl ir mano kepiniai būdavo įspūdingi. Juk čia tik sodos tebūdavo… Tai vienam, tai kitam draugui ką nors iškepdavau. Vaikų gimtadieniai ar šeimos šventės taip pat visuomet kvepėdavo mano kepiniais.“ 

Svajonės link

Svajonės apie nuosavą kepyklėlę, kur kiekvienas užėjęs galėtų paskanauti ir pasidžiaugti šviežiomis bandelėmis ar sausainiais, aplankydavo jau seniai. Į visiškai kitokią veiklą pasinerti buvo nedrąsu, labai rizikinga, bet didžiulis noras siekti užsibrėžto tikslo nugalėjo. „Kartais pagalvoju – ir kam aš lindau į tą galerą, bet taip norėjau išbandyti šią sritį ir save“, – sako kepyklėlę Rusnėje atidariusi G. Stankienė. Įgyvendinti svajonę padėjo parama, gauta pagal regionų plėtros programą. „Manau, kad mums pavyko dėl to, kad Rusnė dar nelabai neatrasta. Jeigu ne projektas, turbūt būčiau net ir nesiryžusi, nes čia didžiulė investicija ir atsakomybė. Rizika buvo labai didelė, dar ir dabar yra. Jeigu nebūtų svečių, ko gero, reikėtų užsidaryti. Yra tokių dienų, kad vietinių rusniškių nė vienas neateina“, – pašnekovė savo pavyzdžiu įrodo, kad mažesnis miestelis dar nereiškia, jog gyvenimas čia bus sustojęs, o didesnių galimybių verčiau ieškoti kitur. 

Skanėstai iš senovinių knygų

Ieškoti, kurti ir išbandyti neatrastus skonius mėgstanti G. Stankienė džiaugiasi, kad turėjo galimybę bendradarbiauti su maisto technologe Kristina Liukaityte, kurios indėlis čia buvo itin reikšmingas. „Kristina padarė didelį darbą, labai prisidėjo, kad būtų atidaryta kepyklėlė“, – džiaugiasi Gražina. Skoniai kepyklėlėje vyrauja patys įvairiausi, taip pat ir tie, kurie būdingi išskirtinai Rusnės kraštui. Puoselėti tradicijas padeda ir unikalūs praėjusio šimtmečio užrašai, keliavę iš rankų į rankas. „Beveik visi receptai yra iš senos literatūros, senų knygų. Turiu knygų, įsigytų ir iš aukcionų, 1936–1939 m. leidimo. Ir torto „Napoleonas“ receptą naudoju iš 1936 m. išleistos knygos“, – įkvėpimo šaltinį atskleidžia verslininkė.

Autentiškų kepinių Rusnėje daugiau niekas nekepa, todėl pagrindiniai konkurentai, anot G. Stankienės, yra didieji prekybos centrai. „Šilutėje yra tik viena vieta, kur kepa taip, kaip aš, naudoja sviestą. Kai tik atidariau kepyklėlę, mano tiekėjai klausinėjo ir siūlė, ar tu nori to, ar to, sakiau, kad naudosiu tik sviestą, jokių palmių aliejų, kokosų „nesąmonių“ ir mišinių. Tai man iškart ir pasakė – tu šitaip ilgai neišgyvensi“, – sako išduoti savo įsitikinimų nelinkusi pašnekovė.

Patyrusi komanda 

Nors kepyklėlė Rusnėje duris atvėrė tik praėjusių metų rugpjūtį, čia darbuojasi nemažai įvairios patirties sukaupusių žmonių. „Rusnelėje“ netrūksta nei savo srities žinovių, nei jaunatviško entuziazmo. „Esame tikrai nebloga kompanija. Kepykloje dirba trys moterys, viena moteris prekiauja. Aš savęs neskaičiuoju, esu darbdavė. Viena kolegė kepyklose yra dirbusi penkiolika, kita – devyniolika metų, jos turi sukaupusios daug patirties. Viena dirba išskirtinai su mieliniais, kitos – su saldžiais gaminiais. Dar turime merginą, neseniai baigusią mokslus, priėmiau išbandyti save“, – komanda džiaugiasi pašnekovė. 

Kepyklėlė naujai dienai pradeda ruoštis gana anksti, todėl „Rusnelėje“ skanauti ką tik iš orkaitės ištrauktų, dar šiltų kepinių galima kasdien jau nuo dešimtos valandos ryto. „Siūlome autentišką bulvių ragaišį, kuris yra mūsų „arkliukas“. Visi, kurie paragavo, visada sugrįžta, ateina Rusnės svečiai ir papusryčiauti, ir važiuodami namo užsuka nupirkti lauktuvių“, – pasakoja Gražina.

Reikia bandyti

G. Stankienė teigia nesitikėjusi, kad bus tiek daug gerų atsiliepimų: „Klientai dalijasi įspūdžiais vieni su kitais, siūlo, rekomenduoja aplankyti.“ Būtent tai ir yra didžiausia paskata. Dvejojantiesiems, ar imtis naujos veiklos, „Rusnelės“ įkūrėja turi žinutę:„Jeigu turi svajonę, viziją, reikia bandyti. O jau kaip bus, taip bus. Kiekvienas galime rizikuoti, tik reikia nebijoti.“