Kiekvieną dieną vaikštome Vilniaus gatvėmis ir miname žemę, kurią žmonės mynė prieš kelis šimtmečius, žvelgiame į pastatus, kuriuose gyventa žmonių, labai panašių į mus. Jie irgi mylėjo, pykosi, taikėsi, svajojo, džiaugdavosi ir nusivildavo… Ar galime ir mes bent šiek tiek prisiliesti prie jau praėjusių gyvenimų? Ar galime geriau suprasti, kuo kadaise gyveno žmonės? Galime bent jau pabandyti. Tuo įsitikinusi teminių ekskursijų ciklo „Vilniaus paslaptys“ kūrėja Daiva Šliumienė. Persikūnijusi į paslaptingą Misteros personažą ji vedžioja smalsuolius po miestą ir bando supažindinti su šiek tiek kitokiu Vilniumi.

Siekė išskirtinumo

D. Šliumienė sako, kad idėja rengti netradicines ekskursijas kilo vieną žiemos vakarą sėdint fotelyje su taure vyno ir mąstant, kuo būtų galima nustebinti žmones ir kaip į turus pritraukti šiek tiek kitokią publiką.

„Idėja kilo paprastai. Ne vienus metus jau dirbau turizmo srityje, nebe pirmus metus vedu ekskursijas. Jos būdavo tradicinės, daugiausia apžvalginės, kartais teminės, bet neišsiskiriančios. Man norėjosi pritraukti jaunesnę auditoriją. Paprastai į apžvalgines ekskursijas renkasi garbesnio amžiaus žmonės. Su šiuo projektėliu man labai pasisekė. Dabar mano pagrindiniai ekskursantai yra nuo 20 iki 30 metų. Tai protingi, išsilavinę žmonės, kurie nesibaimina eksperimentuoti, žaisti. Tiesiog norėjosi išskirtinumo. Manau, man pavyko“, – pasakojo ji.

Ekskursijų vadovė prasitarė, kad įkvėpimas naujoms ekskursijoms ateina domintis, skaitant. Tai nenutrūkstamas procesas. Žmonėms juk negali siūlyti to paties. Reikia nuolatos atsinaujinti.

„Visi gidai daug skaito. Kai nagrinėji kokią nors medžiagą, kyla ir minčių. Ta informacija būna ne iš piršto laužta. Tai dažniausiai žinomų istorikų tyrinėjimai, disertacijos, knygos. Informacija renkama iš daugelio šaltinių. Žinojau, kad žmonėms norisi intrigos. Žinojau, kad įdomių faktų yra, kai kurie dalykai netgi šokiruoja. Pavyzdžiui, ekskursija „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ yra populiariausia, manyčiau, dėl intrigos. Pati tema intriguoja“, – teigia D. Šliumienė.

Ji savo ekskursijomis stengiasi kuo geriau atskleisti prieš kelis šimtmečius gyvenusių žmonių kasdienybę. Juk tokie dalykai mums yra itin įdomūs. Per tai pajuntame ryšį su praeities žmonėmis. Tiesa, lengviau pasakyti, nei padaryti.

„Tai sunku. Ir galiu pasakyti kodėl: mažai informacijos. Istorikai gausiai analizavo didžiavyrių gyvenimus ir jų nuveiktus darbus, bet juk žmonėms įdomu ne tik tai. Įdomu ir tai, kokia prieš kelis šimtmečius buvo sanitarinė situacija Vilniuje, kaip funkcionavo kanalizacija ir vandentiekis, ar žmonės apskritai prausėsi. Buitis ir kasdienybė visada įdomi. Man asmeniškai tai visada buvo įdomiausia tema. Pastebėjau, kad per ekskursijas žmonės daugiausia dėmesį sutelkia būtent į šiuos dalykus“, – kalbėjo pašnekovė.

Kam kaupti žinias, jei negali jomis dalytis?

D. Šliumienės teigimu, pradedant organizuoti „Vilniaus paslapčių“ ekskursijų ciklą norėjosi pritraukti aktyvią auditoriją. Ekskursijose laukiami ir trokštantys žinių, ir norintys netradiciškai paminėti mergvakarį ar bernvakarį. Panašu, kad jai savo tikslus įgyvendinti pavyko.

„Tai buvo visiškai nesunku. Pati geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas. Vieną sykį atėjo dviese, o kitą, žiūrėk, keturiese. Manau, mano įvaizdis sužadina norą grįžti. Taip, ateina ir vyresnių žmonių, bet pagrindas yra smalsus jaunimas. Tai mane be galo džiugina.

Štai perskaičiau vieną publikaciją, dėl kurios labai supykau. Dvidešimtmečių karta buvo pavadinta narciziška, vartotojiškos mąstysenos, egoistiška, niekuo nesidominčia. Kategoriškai nesutinku! Profesija mane suvedė su žmonėmis, kurie yra kultūringi, besidomintys miesto istorija. Galų gale jie visuomeniški, dalyvauja neatlygintinuose projektuose. Labai džiaugiuosi, kad bendrauju su jais ir kad jiems gera bendrauti su manimi“, – šypsojosi pašnekovė.

Glaudžiai bendraujant su auditorija atsirado ir dar vienas noras – subirti savotišką Vilniaus istorija besidominčiųjų bendruomenę, kuri bent kartą per mėnesį susitiktų, dalytųsi žiniomis.

„Bendruomenės tikslas būtų pažinimas per gražų ir nuoširdų bendravimą. Kai su žmogumi susitinki nebe pirmą kartą, kai vienas kitą jau pažįstame vardais, bendravimas tampa abipusis. Kitą sykį atėję jie jau patys atsineša informacijos. Drąsiau ir uždavinėti klausimus. Mes jau iš tikrųjų esame „chebra“! Ir toks bendravimas visada yra smagus“, – sako D. Šliumienė.

Gidė tvirtina, kad Vilnius jai visada išliks iki galo nepažintas ir šiek tiek paslaptingas, todėl darbo čia niekada nestigs. Tyrinėti, domėtis visada bus kuo.

„Vilnius niekada nenustos stebinti. Kas kartą atskleidi ką nors nauja. Yra be galo daug faktų, kurie bėgant metams buvo peržiūrėti, paneigti. Tų naujų faktų atsiranda kasdien. Galų gale aš jų visų ir nežinau. Rengdama kiekvieną naują temą gilinuosi į šaltinius ir aptinku naujų dalykų. Dėl to man ir patinka šis darbas. Tobulėju pati ir dar galiu savo patirtimi dalytis su kitais. Kas gali būti geriau?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

D. Šliumienė džiaugiasi, kad pavyko suderinti verslą ir didžiausią aistrą – žinių kaupimą: „Noras dalytis informacija yra mano verslas, teikiantis malonumą. Jeigu kaupi ir negali pasidalyti, tas kaupimas ilgainiui tampa beprasmis. Manau, kiekvienos sėkmės formulė yra didelis darbas. Kažkoks labai turtingas žmogus, paklaustas, kaip tapo milijonieriumi, atsakė: „Gimiau talentingas, o paskui daug daug dirbau…“ Iš tiesų privalai turėti tam tikrų gebėjimų ir daug dirbti.“