Prieš kurį laiką Indra Džiojeva-Stulpinienė su vyru sugalvojo išsikelti į kaimą ir čia prisiminė vaikystės vietą, tapusią jų gyvenimo projektu. Dabar „Žvaigždžių slėnį“ kuria neskaičiuodami investicijų ir negalvodami, kada jos atsipirks. „Didžiulis tikėjimas, kad tokių vietų ypatingai reikia, stumia judėti pirmyn“, – sako ji.

Džiojeva-Stulpinienė pasakoja, kad idėja gimė palaipsniui: „Mes su vyru atsikraustėme gyventi į kaimą ir jau kurį laiką svarstėme apie galimybę įsigyti žemės sklypą, kuriame norėjome įkurti kažką, tik dar tiksliai nežinojome ką. Taip išėjo, kad pati slėnio žemė rado mus. Vyras tiesiog prisiminė vaikystėje būdavęs toje vietoje, tad mes nuvykome pasižiūrėti, kokia ten situacija šiuo metu. Buvo žiema ir, rodos, nieko ypatingo gamtoje tuo metu nepamatysi, bet vaizdai užbūrė taip, kad galvoje liko tik viena mintis – arba čia, arba niekur daugiau. Pasirodo, ir šeimininkė ieškojo pirkėjų, tad viskas klostėsi tikrai lengvai, o mes patikėjome, kad radome tinkamą vietą projektui, kurio tuo metu dar nežinojome.“

Veiklos pradžia

Pradėję palengva tvarkyti žemę, ėmė galvoti apie tai, kas joje galėtų atsirasti. Pati žemė tokia tyra ir natūrali, net gydanti. Sutuoktiniai suprato, kad nori dalintis su žmonėmis tuo jausmu. Taip palengva pradėjo rastis idėjos kontūrai, būdai, kaip realizuoti savo idėjas, neturint praktiškai nieko. Pasakojant apie viziją žmonėms, jie šypsojosi ir linkčiojo galvomis, sakė, kad užmojai platūs, įgyvendinami sudėtingai. Pora tikina ir dabar tiksliai nežinanti, kaip pavyks nueiti iki galo, bet, matydama gausų palaikymą ir pirmuosius žingsnius, tiki, kad viskas pavyks.

„Žvaigždžių slėnis“ – tai ypatinga vieta gamtos prieglobstyje, apsupta ąžuolų, Širvintos upės vingio, šlaitų ir kalvų. Tai vieta, kuri dar kalba su žmonėmis beveik tiesiogine to žodžio prasme, tik tam, kad ją išgirstume, reikia gerai įsiklausyti ir stebėti. Tikime, kad žmogus gali jaustis laimingas tik tada, kai sugeba išlaikyti materialaus gyvenimo ir savo vidinio pasaulio pusiausvyrą. Slėnyje siekiame sukurti vietą žmogui, kuris atitrūko nuo gamtos, paskendo kasdienybės rūpesčiuose, įsisukęs į reikalų sūkurį ir praradęs ryšį su savimi ir gamta. Norime, kad „Žvaigždžių slėnis“ padėtų žmogui atkurti balansą per buvimą gamtoje, su gamta ir savimi.

Didžiulis plotas leidžia išskaidyti erdves ir pasiūlyti skirtingas paslaugas. Džiugina tai, kad pati žemė diktuoja, kur kokia erdvė gali rastis. Čia jau kuriama stovyklavietė išskirtiniuose kupoliukuose, kurie dirbs visus metus. Planuojama statyti didelę salę užsiėmimams, edukacijoms, susitikimams. Svajojame ir apie lauko amfiteatrą tarp medžių. Taip pat teiksime ir privataus apgyvendinimo paslaugą tiems, kas norės pasinerti į ramybę ir tikrą poilsį. Čia propaguosime blaivų poilsį be svaigalų, tad vengsime privačių švenčių, nebent jos atitiktų slėnio viziją. Norime, kad slėnis išliktų maksimaliai natūralus, tačiau suprantame ir tai, kad gyvename XXI a., o šiuolaikiniam žmogui svarbūs patogumai. Todėl kursime tokią vietą, kuri puikiai atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius, bet tuo pačiu akcentuosime darną ir ryšį su gamta“, – pasakoja idėjos autorė.

Pavyko pritraukti lėšų

Indra ilgą laiką gyveno Vilniuje, vyras – užsienyje ir tik dėl jo sutiko keltis į kaimą, nors sakė, kad niekada negyvens. Vis dėlto dabar supranta, kad tai buvo geriausias jų sprendimas. Patys pajutę, ką jiems davė gamta, tuo dalinasi su kitais. Jau dabar, kai slėnis iki galo dar neįkurtas, žmonės, atvykę čia, jaučia jo ypatingą dvasią, žavisi juo ir idėja.

„Sunkiausia buvo rasti lėšų visai idėjai kurti. Pačių santaupos, kurias laikėme nuosavam būstui įsirengti, buvo atiduotos slėniui įsigyti ir infrastruktūrai. O ir dabar tai, ką uždirbame, pasiliekame savo pagrindiniams poreikiams, bet toliau investuojame į slėnį. Juokauju, kad kuriame vietą kitiems, nesirūpindami savimi, bet abiem atrodo, kad taip teisingiausia. Ieškojome būdų pritraukti lėšų. Čia labai padėjo mūsų rajono vietos veiklos grupė (VVG). Jų dėka šiuo metu ir įrengiama pati stovykla, tačiau ir toliau ieškome verslų, įmonių, kuriems svarbus darnus požiūris į žmogų ir gamtą, kas supranta emocinės pusiausvyros svarbą ir galėtų padėti idėjai vystytis. Mums slėnis – tai ne verslas, tai mūsų gyvenimas, o jis ir susideda iš klaidų, pamokų arba patirčių. Jei atsuktume laiką atgal, turbūt viską darytume taip pat, su tomis pačiomis patirtimis“, – pasakoja Indra.

Anot moters, siekdama skleisti žinią, ji pirmiausia pradėjo kalbėti apie tai. Juokavo, kad turi 8 ha ploto apaugusią žemę ir didelę svajonę, bet tokią didelę, kad žmonės, paklausę jų minčių, susižavėdavo tuo ne mažiau nei jie. Jų rajono VVG, taip pat patikėję jų idėja, dalinasi ja rajono mastu, o jie patys kol kas naudojasi tik socialiniais tinklais. Vis dėlto, jei tik atsiranda galimybė papasakoti apie viziją, tikrai stengiamasi ja pasinaudoti.

Verslo taisyklių nesilaiko

„Kol kas projektas – vien investicijos. Jas jau skaičiuojame dešimtimis tūkstančių. Su vyru juokaujame, kad viską darome ne pagal verslo taisykles – niekada neskaičiavome, kada galėtų atsipirkti šis projektas, ir, ko gero, tik dėl to ir judame pirmyn. Juk pamatę skaičius vargu ar tęstume, tačiau aš asmeniškai tikiu, kad būtent tokie projektai ir tampa išskirtiniais, nes jie lydimi didžiulės emocinės, o ne vien finansinės naudos“, – sako moteris.

Ateityje planuoja pastatyti dar vieną didelį kupolą veikloms, įrengti gamtos amfiteatrą, lauko kino teatrą. Nori aktyviai bendrauti su kaimo vaikų ugdymo įstaigomis – darželiu ir mokykla – bei pasiūlyti vaikams įvairių netradicinių veiklų, nemokamų užsiėmimų, kurie skatintų mažuosius labiau pažinti save, atrasti darną su gamta. Nori organizuoti ir netradicinius susitikimus su įdomiais žmonėmis, kviesti kaimo gyventojus jų paklausyti, o pats artimiausias planas – suorganizuoti pačią pirmąją stovyklą.

„Mes nepradedame tik dėl to, kad bijome, bet net ir pradėję, mes irgi bijome. Niekada neateis ta diena, kai bijosi mažiau, jausiesi labiau užtikrintas. Tad tą laiką, kurį praleistumėte laukdami, kol baimė praeis, kol ateis tinkamas metas, kol dar kažkas pasikeis, geriau jau išnaudoti ir pradėti daryti. O kai tas laikas ateis, suprasite, kad tik jūs patys jį ir sukūrėte“, – įsitikinusi I. Džiojeva-Stulpinienė.