Valentinas Lukoševičius su pussesere Jūrate Valiukaite mane pasitiko prie Užupyje esančios nuosavos šviežios mėsos parduotuvėlės „Gegio stalui“ prekystalio. Jie – naujokai tiek versle, tiek šioje miesto dalyje, vis dar mokosi, bando įsitvirtinti ir rasti savo vietą. Tačiau vien pažvelgus į šiuos verslininkus džiugina jų entuziazmas ir optimizmas. Akivaizdu, kad jie jaučiasi atsidūrę tinkamoje vietoje. Su Jūrate ir Valentinu pasikalbėjome apie jų pirmuosius žingsnius plėtojant savo verslą, Užupio magiją ir tobulintinus lietuvių mitybos įpročius.

Žavi Užupio bendruomeniškumas

Valentinui ir Jūratei idėją įkurti šviežios mėsos parduotuvėlę padiktavo asmeniniai poreikiai. Jiems tiesiog norėjosi vietos, kurioje galėtų įsigyti kokybiškos mėsos.

„Iš tikrųjų idėją padiktavo asmeninis poreikis. Mėgstame suktis virtuvėje ir valgyti. Esame mėsėdžiai. Pirkdavome mėsą įvairiose vietose: ir prekybos centruose, ir turgeliuose. Deja, susidurdavome su kokybės problema, o kartais kai kur nusipirkti mėsos būdavo nepatogu dėl vietos ir laiko. Pamanėme, kodėl neatidaryti parduotuvės, kurioje ir patys apsipirktume“, – sakė J. Valiukaitė.

Verslininkams norėjosi įkurti jaukią specializuotą parduotuvėlę. Nieko nuostabaus, kad galiausiai vieta jai atsirado Užupyje. Šis rajonas pamažu tampa panašių parduotuvėlių centru.

„Vietą rinkomės ir sąmoningai, ir ne. Žinojome, kad norime būti senamiestyje. Šita vieta buvo patraukliausia“, – kalbėjo V. Lukoševičius.

„Gegio stalui“ įsikūrusi netoli kolegų, pardavinėjančių šviežias žuvis ir konditerijos gaminius.

„Taip jau sutapo, kad čia palanki aplinka. Aplink yra kepyklėlių, įvairių parduotuvėlių gurmanams, restoranų. Pamanėme, kad būtų neblogai pratęsti šią grandinę. Kai tik pamatėme šias patalpas, žinojome, kad norime parduotuvę atidaryti čia“, – teigė J. Valiukaitė.

Verslininkai sako, kad gera kaimynystė toli gražu nėra vienintelis pliusas. Užupis gali pasigirti ir stipria bendruomene.

„Jaučiame didelį palaikymą. Žmonės ateina, negaili gerų žodžių, palaiko, perka. Jie džiaugiasi mumis, o mes jais. Čia kitaip nei būtų, tarkime, Pašilaičiuose ar Karoliniškėse“, – teigė J. Valiukaitė.

Tokiomis sąlygomis atsiranda gerokai daugiau galimybių užmegzti asmeninį santykį su pirkėjais.

„Užupis yra vienas iš nedaugelio Vilniaus rajonų, kur yra bendruomenė. Tai ne beasmenis rajonas, kuriame visi suvažiavę iš toli, yra didelis prekybos centras. Čia tarsi nedidelis miestelis mieste“, – sakė V. Lukoševičius.

Giminystė tik padeda

Verslininkai sako, kad giminystės ryšys kol kas tik padeda. Vienas kitą jie gerai pažįsta nuo vaikystės ir negali sau leisti pyktis.

„Žinoma, tai padeda, bet ir įpareigoja. Man atrodo, kad vieni žmonės apskritai lengvai ieško kompromisų, o kiti gali dirbti tik individualiai. Kadangi neturime verslo patirties, abu esame žali, lygiaverčiai, tai mus mobilizuoja, verčia dirbti kartu“, – teigė J. Valiukaitė.

Pradedant verslą ilgiausiai užtruko reikiamos įrangos susipirkimas, prisitaikymas prie įstatymų keliamų reikalavimų. Šis procesas kol kas pareikalavo daugiausia laiko ir investicijų. Verslininkai sako, kad visa tai yra mokymosi proceso dalis.

„Šis projektas iš esmės yra išbandymas. Pirmiausia savęs. Laimė, kol kas nebuvo nieko itin sudėtingo. Tam tikru etapu vienas dalykas atrodo sunkus, o kai jį įveiki, atrodo, kad buvo lengva. Žingsnelis po žingsnelio judame į priekį. Kadangi patys atidžiai renkamės ir turime aukštus reikalavimus, tai ir čia ieškome, kol kokybė mus tenkina. Ūkininkai yra iš visos Lietuvos: Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos. Turime atsirinkę nemažai smulkesnių ir stambesnių ūkininkų. Jie turi būti lankstūs ir užtikrinti kokybę“, – dėstė J. Valiukaitė.

Pašnekovai pastebi, kad lietuvių reikalavimai maistui yra gerokai per menki. Toks įspūdis, kad kartais mums tiesiog svarbu prikimšti skrandžius. O kuo – jau nebe taip svarbu. „Pastebėjome, kad žmonės atsainiai žiūri į tai, ką deda į skrandį. Jie pirmiausia žiūri į kainą. O juk už tokio pat dydžio gabaliuką sumokėjęs litu brangiau bent jau žinosi, kas ten yra. Deja, labiau žiūrima ne į kokybę, o į kainą. Drabužiams, mašinoms pinigų negailima, o kokybiškam maistui pasakoma „ai, brangu“. Mūsų misija yra ne tiek lavinti žmones, bet pasakyti, kad jie nėra šiukšliadėžės. Žmogus turi atsakingai žiūrėti į tai, ką valgo, ką vartoja ir kaip gyvena“, – įsitikinusi J. Valiukaitė.

Be abejo, aklas vartojimas nulemtas ir to, kad daugelis maistą perkame didžiuosiuose prekybos centruose, kur vargu ar laisvai pasikalbėsi su mėsininku. O juk pirkėjo ir pardavėjo bendravimas tiesiogiai kelia vartojimo kultūrą.

„Man atrodo, kad asmeninis pardavimas yra labai svarbus. Tai nėra automatinis veiksmas. Aišku, suprantu prekybos centrų patogumą. Ten viskas, ko reikia, yra vienoje vietoje, bet juk apsipirkimas gali būti ir malonumas. Pasivaikščioji, pabendrauji su žmonėmis“, – sako V. Lukoševičius.

Jūratė ir Valentinas dabar labiausiai nori įsitvirtinti Užupyje, bet jų galvos jau pilnos ateities planų. Norėtųsi atidaryti daugiau panašių parduotuvėlių, o vėliau – ir maitinimo įstaigą.

„Praėjo nedaug laiko, bet kol kas viskas malonu, įdomu. Kasdien sužinai ką nors nauja, ko nors išmoksti“, – sakė J. Valiukaitė.