„Fotoaparatas – kaip smuikas. Pirmiausia turi gerai išmokti juo groti, o tik paskui bandyti improvizuoti. Fotografijos kursai yra kaip gamos mokymasis – tai pagrindas“, – sakė prieš ketverius metus Vilniuje skaitmeninės fotografijos kursus organizuoti pradėjusi pirmoji Lietuvoje už spalvotą fotografiją Tarptautinės fotomenininkų federacijos aukso medalį pelniusi Vėtrė Antanavičiūtė. Susitikusios Vilniaus senamiestyje kalbamės apie vyraujantį fotografijos bumą, gero kadro galią ir trejus metus brandintą fotografijos kursų idėją bei sėkmingą jos įgyvendinimą.

Fotografija susidomėjo vaikystėje

Ar prisimenate, kaip pradėjote mokytis fotografijos kalbos? „Prisimenu, kad vaikystėje mane ir sesę labai kerėjo tos akimirkos, kai tėtis vonioje ryškindavo nuotraukos ir degdavo raudona lemputė. Mes su sese vis dainuodavome: „Ryškėja, ryškėja!“ Laukdavome tos akimirkos, kai ant popieriaus atsirasdavo vaizdai, kaip didžiausio stebuklo! Pati fotografuoti ir ryškinti nuotraukas pradėjau šešerių. Ir dabar namie turiu tą savo pirmąjį fotoaparatą“, – pasakojo V. Antanavičiūtė.

Pasak vilnietės, aistra fotografuoti lydi bemaž visą gyvenimą: „Jau daugiau nei 20 metų fotografuoju ir 11 metų Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje dėstau fotokompoziciją, peizažo fotografavimą bei kitas fotografijos disciplinas.“

Moters darbai spausdinami geriausiose Europos reklaminės fotografijos ir vaizdo klipų knygose, vadovėliuose, istorinėse knygose apie fotografiją. „Fotografija – kaip priemonė, kuria galiu atskleisti tai, ką pasakyti žodžiais kartais per sunku. Mano mąstymas, matyt, fotografinis – einu ir fiksuoju viską“, – pasakojo fotografė.

Didelės laiko ir pinigų investicijos

Paklausta, kaip kilo mintis pradėti organizuoti fotografijos kursus, V. Antanavičiūtė pasakojo: „Aš turiu didelę ne tik fotografavimo, bet ir dėstymo patirtį. Pamaniau, kad verta visa tai sujungti ir perduoti kitiems.“

Fotografė prasitarė, kad ruošti kursų programą nebuvo lengva. Kilus pirmai idėjai apie papildomą veiklą praėjo kiek daugiau nei treji metai, kol ji buvo realizuota. „Fotografo diena, žinokite, labai intensyvi: dažnai lydi ir nuolatinis stresas, ir fizinis nuovargis. Tu nuolat esi vis atsinaujinančiame informacijos sraute ir turi spėti seki naujienas. Jei neseki – iškrisi iš rinkos. Mano dienos buvo perpildytos skirtingų darbų, tad pradėdama kurti planą apie skaitmeninės fotografijos kursus supratau, kad dienos taps dar intensyvesnės“, – prisimindama kursų programos sudarymo darbus, t. y. medžiagos ieškojimą, sisteminimą ir kt., pasakojo moteris.

Pasak jos, tai buvo didžiulis darbas, mat pačiam mokėti fotografuoti ir kitam tai įdomiai bei suprantamai paaiškinti nėra tas pats.

V. Antanavičiūtė pabrėžė, kad turint tikslą iš fotografijos gerai uždirbti reikia nemažai investuoti. „Aš ne tik skyriau daug laiko kursų programai sudaryti, bet ir pirkau papildomos fotografijos technikos. Jau pirkdama žinojau, kad ne viską naudosiu praktiškai, bet mokymų metu atėjusiems juk turiu parodyti, kaip tai pritaikoma. Fotografijos technika yra labai brangi…“ – sakė pašnekovė.

Konkurencijos nejaučia

Paklausta apie konkurenciją, moteris šyptelėjo: „Aš nejaučiu jokios konkurencijos. Kiek žinau, Vilniuje yra nemažai fotografijos kursų. Ar tai konkurentai? Nevadinu jų taip.“ Anot jos, norėdamas organizuoti fotografijos kursus ir mokyti kitus turi visų pirma pats būti geras fotografas. „O tam reikia ne vienų metų. Dažnai matau, kad mokyti fotografijos kalbos imasi tie, kuriems dar patiems reikėtų mokytis ir mokytis“, – pažymėdama, kad siekdamas objektyviai vertinti kito nuotrauką ir patarti, žmogus turi išmanyti ir fotografijos, ir meno istoriją, sakė V. Antanavičiūtė.

Ji prisiminė, kad būdama kiek vyresnė nei 20-ies yra sau sakiusi: „Pirma sunkiu darbu turi užsidirbti vardą, o vėliau vardas dirbs tau.“ Pasak fotografės, rimti profesionalai konkuruoja tarptautiniu lygiu, bet svarbu suprasti, kad Lietuvoje ir pasaulyje fotografijų vertinimo skirtumai yra labai dideli. „Štai, pavyzdžiui, kas priimtina Singapūre, visai nepriimtina Prancūzijoje ar Vokietijoje, mat kultūrų skirtumai yra tikrai dideli“, – sakė aktyviai fotografijos konkursų vertinimo komisijose dalyvaujanti moteris.

„Tai, kad tu įsitvirtinai rinkoje kaip geras fotografas, neparodo ir uždirbami pinigai. Šiandien jų yra daugiau, rytoj gali nebūti. Man labai svarbūs mano mokinių geri pasiekimai – tai stipri motyvacija judėti pirmyn. Aš laiminga, nes augu ir tobulėju kartu su jais“, – šypsojosi moteris.

Siekia profesionalumo

Į fotografės organizuojamus fotografijos kursus ateina įvairių žmonių, jų tikslai irgi skirtingi. V. Antanavičiūtė pastebi, kad nemažai žmonių nori tapti profesionaliais fotografais. Tai ją labai džiugina. „Noriu, kad į mano mokymus ateitų tie, kuriems reikia tvirtų fotografijos pagrindų, kurie negalvoja apie trumpalaikę šlovę. Masės vis nesupranta, kad greitai, pigiai ir kokybiškai dažnai tiesiog neįmanoma“, – sakė ji.

Pašnekovė atkreipė dėmesį į tai, kad yra mokinių, rodančių savo nuotraukas ir sakančių: „Aš tai padariau pirmas! Mano stilius išskirtinis!“ „Aš jiems tuomet rodau spausdintus 19 a. fotografijos darbus ir sakau, kad tai jau padaryta daug anksčiau. Tuomet žmogus į mane žiūri didelėmis akimis ir ima aiškinti, kad internete to nerado“, – juokėsi V. Antanavičiūtė.

Fotografijos kursus moteris organizuoja bent kartą per mėnesį, o kartais – du. Patalpos yra nuomojamos. „Kai turiu mažiau darbo kaip dėstytoja, kai sumažėja individualių užsakymų, leidžiu sau vienu metu organizuoti pirmos ir antros pakopų kursus. Pirmoje pakopoje mokau fotografijos pagrindų, antroje – praktikos. Pastebėjau, kad į abi pakopas žmonės ateina su gerais fotoaparatais. O kuo geresnis fotoaparatas, tuo jis blogiau automatu fotografuoja. Matyt, žmonės, nusipirkę gerą fotoaparatą, supranta nesusitvarkantys su technika, jų netenkina nuotraukų kokybė, tad nori įgyti žinių“, – sakė fotografė ir pridūrė, kad fotoaparatas, kaip ir smuikas, yra tik instrumentas mūsų rankose. Kūrinio skambesys, t. y. nuotraukos kokybė, priklauso ne tik nuo instrumento, bet ir nuo atlikėjo meistriškumo bei gebėjimų.

Svarbu išsiskirti iš minios

Pasak V. Antanavičiūtės, kiekvienam fotografui ypač svarbu turėti stilių, iš kurio būtų atpažįstamas. „Dabar aš matau kopijavimo vieni nuo kitų tendenciją, be to, tas kopijavimas vis prastesnis ir prastesnis. O esmės nukopijuoti tai negali. Suprantate? Ėjimas kitų pėdomis patį žmogų dažnai paverčia kopija“, – sakė pašnekovė.

Jos nuomone, socialiniuose tinkluose dabar lengva pastebėti žmonių narciziškumą. „Dabar visi labai įsidrąsino vadintis fotografais ir viešinti virtualius fotografijų albumus. Mane tai daugiau nei stebina. Man juokingi savo paties vaizdų kolekcininkai. Atsistojau prieš veidrodį ir… Ką norima pasakyti ar parodyti tomis buitinėmis ir dažnai pigiai retušuotomis nuotraukomis?“ – stebėjosi fotografė ir sakė iki šiol nesuprantanti, kuo mases toks trumpalaikis pripažinimas vilioja.

Geras kadras, anot fotografės, turi galią atkreipti dėmesį ir į tam tikras socialines žmonių problemas, keisti jų požiūrį, net inicijuoti pokyčius dideliu mastu. „Reikia ugdyti savo skonį, nes dabar kičas tiek užvaldęs rinką, kad baisu… Ir dar atsiranda tų, kurie man sako: „Betgi žmonėms tai patinka!“ Aš manau, kad mes, fotografai, turime kelti žmones į savo lygmenį, o ne leistis į jų!“ – tvirtai įsitikinusi įvairuose tarptautiniuose konkursuose aukso, sidabro, branzos medalius ir daugiau nei 30 kitų apdovanojimų pelniusi V. Antanavičiūtė.