„Teriyaki“, „yakitori“, „gyoza“, „miso“ – japoniški žodžiai, kurie dažnam lietuviui skamba tarsi užkeikimai ar mįslės. Kulinarijos rebusai, kuriuos kiekvieną dieną stengiasi įminti kauniečiai draugai Regimantas Trimakas ir Gediminas Dijokas, valdantys Vilniuje įsikūrusį japonų restoraną „Omakase sushi & grill“. Maitinimo įstaiga, skaičiuojanti vos kelis gyvavimo mėnesius ir siūlanti maistą iš širdies, jau pelnė klientų simpatijas ir privertė krūptelėti konkurentus.

Sumanymas atidaryti nuosavą restoraną draugams, netikėtai tapusiems verslo partneriais, kilo 2011-ųjų lapkritį. Pagrindinis idėjos katalizatorius buvo Regimantas, kuris pastaruosius vienuolika metų gyveno ir dirbo užsienyje – Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Išvykęs „porai savaičių“, pats to nesitikėdamas greitai įsisuko į maitinimo verslą.

„Važiavau padėti Londone gyvenančiai mamai, kuri turėjo drabužių verslą. Kadangi tuo metu labai norėjau užsidirbti, greitai puoliau į pirmus nuosavus pinigus siūlančią veiklą. Bet didžiausią meilę ir pasitenkinimą atradau ruošdamas maistą, todėl ir atsiduriau ten, kur esu“, – dalijasi prisiminimais 26-erių R. Trimakas, restorano „Omakase sushi & grill” virtuvės šefas ir siela. Ko gero, svajonės apie nuosavą restoraną taip ir butų likusios neįgyvendintos, jei ne seno bičiulio G. Dijoko pagalba. Trisdešimtmetis vyras, daug metų dirbęs IT sferoje, taip pat galvojo apie nuosavą veiklą. Regimanto aistra ir užsidegimas, su kuriuo jis ruošdavo maistą, išsklaidė visas Gedimino abejones, todėl draugai nutarė nerti į naujas perspektyvas žadantį verslo vandenyną.

„Iš pradžių galvojome nuosavą restoraną įkurti Danijoje, bet pasitaikius progai realizuoti savo sumanymą Lietuvoje net nedvejojome“, – sako G. Dijokas, vienas restorano sumanytojų, atsakingas už administracinius reikalus bei finansus.

„Pamatėme, kad japonų restoranų, veikiančių Lietuvoje, siūlomo maisto kokybė toli gražu neprilygsta Europos standartams. Analizuojant konkurentų veiklos strategiją bei darbą susidarė įspūdis, kad visi siūlo tą patį, neišvengdami šiurkščių maisto ruošimo klaidų“, – priduria R. Trimakas.

Naujų kulinarinių koordinačių Vilniaus restoranų žemėlapyje sėkmė, kurią byloja patenkintų klientų atsiliepimai, būtų neįmanoma be darnaus kolektyvo. Jame, be abiejų vyrų, – dar keturi žmonės: Regimanto žmona, Gedimino draugė bei abiejų verslininkų bičiulių pora. Jie taip pat ya restorano akcininkai. „Esame viena komanda, kartu ragaujame tiek pergalių, tiek pralaimėjimų skonį“, – sako Gediminas, džiaugdamasis, kad draugai nuosavą veiklą pradėjo be niekieno pagalbos.

Restoranas, įsikūręs pačiame sostinės centre, siūlo platų japoniškų valgių asortimentą. Nenustebkite, jei užsukę į Vilniaus gatvės 31-ojo namo vidinį kiemą taip pat rasite nemažą patiekalų, keptų ant grotelių, pasiūlą. Tai, pasak restorano savininkų, joks atsitiktinumas.

„Norime neapsiriboti vien sušiu ir pristatyti Lietuvos gyventojams margaspalvę japonų virtuvę, kurioje patiekalai, kepti ant grotelių, užima svarbia vietą“, – sako restorano virtuvės šefas.

Kaip ir daugumoje savo geru vardu besirūpinančių bei lankytojus gerbiančių maitinimo įstaigų, svarbiausia naujam restoranui yra maistas. Be jo aukštos kokybės tiek Regimantas, tiek Gediminas neįsivaizduoja verslo, susijusio su maitinimo sfera. „Netaupome kokybiškiems produktams, nes esame įsitikinę, kad nei gera vieta, nei nepriekaištingas aptarnavimas nepadės, jei maistas bus abejotinos kokybės“, – aiškina vienas iš jaunų verslininkų.

Dar vienas svarbus restorano akcentas – klientų užsakomi patiekalai pristatomi paties virtuvės šefo. Draugai, tapę verslo partneriais, teigia, kad toks dėmesys klientams, nors ir paplitęs užsienyje, vis dar yra retenybė Lietuvos restoranuose.

Nors ne viskas eina taip sklandžiai, kaip norėtų, Regimantas ir Gediminas tiki savo verslo sėkme. „Nekeliame savęs į padanges, bet esame įsitikinę, kad laikui bėgant žmonės supras, kad esame geriausi. Jau dabar matome, kad kartą apsilankiusieji grįžta, – nesidrovėdamas sako Regimantas ir priduria, kad su Gediminu neketina apsiriboti vienu restoranu: – Jau dabar svajojame ir apie antrą, ir apie trečią.“

Jauni verslininkai pabrėžia, kad neužtenka vien turėti idėją ir ja tikėti. Dėl to jie ragina visus, norinčius imtis nuosavos veiklos, veikti. Judėti užsibrėžto tikslo link, kad ir kas nutiktų.

„Thinking is not doing“, – akcentuoja kiekvieną žodį restorano virtuvės šefas, kartodamas savo mokytojo žodžius. Ir užsidegimas, kurį regiu Regimanto akyse, nė akimirką neleidžia abejoti, kad jis žino, ka sako.