Su „PriceOn“ įkūrėju Jurijumi Laneckij susitikau jau trečią kartą. Pirmuosius du kartus daug kalbėjome apie ateitį, tačiau dabar kalba daugiau sukosi apie praeitį. Ne taip seniai buvęs vienas perspektyviausių Lietuvos startuolių „PriceOn“ šiuo metu išgyvena savotišką agoniją. Startuolio įkūrėjas buvo išspirtas lauk, apkaltintas nežinia kuo, tampomas po teismus ir antstolių kontoras. Kas nutiko? Ko startuoliai gali pasimokyti iš „PriceOn“ istorijos, kurią J. Laneckij atsisako vadinti liūdna? Verslininkas teigia į viską žvelgiantis filosofiškai ir netgi profesiniu žvilgsniu. „Aš juk pagal išsilavinimą teisininkas. Tai labai įdomu. Įdomu kurti tokį precedentą. Tik gaila, kad šis precedentas yra tavo kūrinys“, – apgailestauja pašnekovas.

Trintis truko ilgokai

Pastaruoju metu J. Laneckij „PriceOn“ veikloje visiškai nebedalyvauja. Pati įmonė teoriškai dar egzistuoja, bet jau iškelta bankroto byla. Pašnekovui čia viskas aišku. Jis ir „PriceOn“ darbuotojus su akcijų dalimi vienijanti UAB „Agro Energy“ tapo rakštimi į startuolį investavusiam Tadui Karosui. „2013-ųjų gruodį turėjome žengti į Ispaniją. Buvo numatyti tokie terminai. Iki tų metų lapkričio 13 d. buvome darbinėje kelionėje, o grįžę planavome galutinai pasiruošti paleisti sistemą Ispanijoje. Visgi sugrįžę per valdybos susirinkimą sužinojome, kad Ispanijai esame nepasiruošę. Buvo pasakyta, kad mūsų startui būtinas vietinis partneris, nors iš pradžių buvo planuojama tiesiog paleisti viską ir žiūrėti, kaip sekasi. Tai buvo gana netikėtas valdybos pirmininko sprendimas. Buvo pasakyta, kad viską reikia paruošti Lietuvos rinkai ir startuosime čia. Sistema buvo ruošiama Ispanijai, todėl ilgokai užtrukome, kol viską perdarėme Lietuvai“, – pasakoja pašnekovas.

Taigi „PriceOn“ pasaulyje jau ilgokai tvenkėsi debesys. Įtampa kritinį tašką pasiekė šių metų balandį, kai J. Laneckij buvo paprašytas palikti savo įmonės vadovo postą. „Kilo didelė įtampa. Jautėme, kad čia kažkokia nesąmonė: kodėl negalėjome paleisti sistemos Ispanijoje? Buvo motyvuojama tuo, kad yra per mažai pinigų, kad nieko nebus be partnerio. Tačiau tuo pačiu metu pinigai buvo kišami į lietuvišką variantą. Įtampa vis augo. Visame tame katile maždaug sausį ar vasarį užmezgėme ryšį su investuotojais Vokietijoje, kuriems produktas pasirodė tikrai įdomus. Pokalbių vis daugėjo, jie rimtėjo. Kovą kažkaip atsirado toks Emilianas Popo, vadovaujantis PAR „Group On“ padaliniui. Jis buvo mums pristatytas kaip žmogus, norintis investuoti. E. Popo atvažiavo į Lietuvą, kalbėjosi su valdyba. Antanas Zabulis pradėjo mus tikinti, kad viskas tikrai bus labai gerai, ir sutarėme gegužės viduryje žengti į PAR. Tai buvo balandžio 8-oji. Kitą dieną važiuoju į konferenciją „Login“ ir gaunu laišką, kuriame pranešama, kad mane atleidžia. Vakar dar tarėmės, o šiandien jau atleidžia“, – prisimena J. Laneckij.

Tikslas – perimti turtą

Žinoma, J. Laneckij atsisakė apleisti savo kūrinį. Juk valdybos sprendimas buvo ne tik nemotyvuotas, bet ir tiesiog nesuprantamas. „Niekuo per daug nebuvo motyvuota. Bandyta sakyti, kad man gal geriau sekasi būti atsakingam už projekto vykdymą, o ne plėtrą. Buvo paruošti popieriai, skelbiantys, kad aš išeinu savo noru. Atsakiau, kad to tikrai nebus. Jie truputį susinervino, kad šitaip nepavyko. Kurį laiką buvo sprendžiamas šis klausimas. Aš kaip tik tuo metu buvau išėjęs tokių pusiau atostogų – rašiau magistro darbą ir per daug nesikišau į įmonės reikalus. Jie tuo naudojosi ir toliau tvarkė savo reikaliukus. Kita reikšminga data buvo balandžio 21-oji. Tada gavome vokiečių fondo žinią, kad mes juos įtikinome ir jie nori į mus investuoti. Jie paskelbė turintys partnerį Ispanijoje ir norintys mus vienus kitiems pristatyti. Kitą dieną gavau valdybos pranešimą apie savo atleidimą. Taigi jis įvyko tokiame fone“, – stebisi pašnekovas.

Aš visą gyvenimą dirbu sau ir eiti pas ką nors kitą būtų gana sudėtinga. Taigi yra labai didelė tikimybė, kad liksiu šioje ekosistemoje.

J. Laneckij

Dabar pašnekovui buvusių partnerių interesas jau aiškus. Jis įsitikinęs, jog „PriceOn“ buvo dirbtinai sukeltas bankrotas, taip siekiant stačiokiškai perimti įmonės turtą. J. Laneckij net pripažįsta, kad pradėjus jį varyti iš įmonės net per daug nenustebo. Valdybos elgesys sufleravo, kad kažkas panašaus gali įvykti. „Jie visi atstovavo T. Karoso interesams. Jų įsivaizdavimu, jis yra vienintelis savininkas. Kitas dalykas, kad jie visi atėjo iš tradicinio verslo ir manė, jog viską reikia kuo greičiau monetizuoti. O mes su T. Karosu buvome sutarę, kad iš pradžių reikia surinkti vartotojų ir monetizacija gali palaukti. Iš tų dviejų dalykų įtampa ir kilo. Aš visada buvau toks sugertukas, kuris ir kalbėjosi su valdyba, ir pats joje atstovavo mažajam akcininkui. Valdyboje turėjau veto teisę, todėl buvau savotiška rakštis. Taigi psichologinė įtampa tvyrojo visada. Gal tiesiog kažkuo nepatikau. Jie norėjo vadovo, kuris pritartų visiems jų sprendimams. Taigi man net didelės nuostabos dėl atleidimo nebuvo“, – teigia jis.

Pataria neprarasti kontrolės

„PriceOn“ istorija atskleidė kelis skaudulius. Vienas jų – esamos teisinės sistemos neprisitaikymas prie šiuolaikinio verslo. Iki suirutės pradžios projekto kūrėjai teturėjo vos 10 proc. akcijų ir minimalią verslo kontrolę. Investuotojai tuo ir pasinaudojo. „Apskritai mūsų teisės sistema dar labai jauna. Nuo 1991-ųjų iki 2000-ųjų Lietuva išvis gyveno, galima sakyti, pagal sovietinį Civilinį kodeksą. Iki šiol pas mus nėra to, ko reikia šiuolaikiniame gyvenime: lankstaus Darbo kodekso, akcininkų teisės. Tai tinka tradiciniam verslui, bet sudėtingesnei akcininkų struktūrai visai netinka. Sistema jauna. Tokie atvejai kaip mūsų padės ją gerinti“, – įsitikinęs J. Laneckij.

Jis teigia sulaukiantis daug startuolių bendruomenės moralinės paramos. Ji maloni, bet reikia pripažinti, kad „PriceOn“ tai nebesugrąžins. Savo kolegoms J. Laneckij dabar tegali patarti būti labai atidiems. „Sunku taip imti ir ką nors patarti. Tikrų atsakymų aš pats sau iki šiol neturiu. Tačiau vienas svarbių dalykų būtų vengti priklausomybės. Dažnai sakoma, kad investuotojas turi rūpintis, padėti. Tačiau, jeigu kažkam duodi teisę save prižiūrėti, tai tą teisę daug kas gali suvokti kaip pareigą. Jie jaus pareigą žiūrėti, pabarti. Jeigu investuotojas jaus pareigą prižiūrėti, jis stengsis ir elgtis atitinkamai. Taip ir atsiranda sąlygos nelabai kompetentingiems žmonėms atsirasti valdyboje. Gerai, jeigu investuotojai pasitaikys supratingi. O jeigu ne? Mūsų valdyboje tikrai dirbo labai žinomi žmonės. Tikrai negali sakyti, kad jie prasti. Tačiau jų gyvenimo istorija nebūtinai tiko mūsų kuriamai istorijai. Jie jautė pareigą mums padėti, o nuo to prasidėjo toks sprendimų stūmimas. Jie laužė sau galvą dėl tokių dalykų, kuriais turėjome rūpintis mes“, – sako pašnekovas.

Iš startuolių pasaulio nesitrauks

„PriceOn“ istorija tik dar kartą įrodo ir tai, kaip svarbu startuoliui surasti tinkamų partnerių. J. Laneckij pripažįsta, kad šiuo atveju buvo apsirikta. „Dabar žvelgiant atgal tikrai kyla klausimas, ar gerai padarėme. Šiaip patirtis lyg ir nebloga, įdomi. Pažiūrėsime, kas iš to išsirutulios. Kita vertus, „Vinted“ savo investiciją irgi gavo praktiškai tuo pačiu metu. Dabar žiūrint, kaip toli jie nuvažiavo ir kokioje nesąmonėje likome mes, tikrai nėra labai smagu. Tiktų žodis „apmaudu“. Tačiau dabar jau nieko nebepadarysi“, – susitaikęs su padėtimi kalba jis.

Vis dėlto pašnekovas pykčio nelaiko ir su optimizmu žvelgia į ateitį. Ši istorija bus gera pamoka ateičiai. „Turbūt jau net ir pradėjau. Gyvenimas juk vietoje nestovi. Žmogui reikia gyventi. Aš galiu arba kurti ką nors savo, arba pas ką nors eiti. Aš visą gyvenimą dirbu sau ir eiti pas ką nors kitą būtų gana sudėtinga. Taigi yra labai didelė tikimybė, kad liksiu šioje ekosistemoje“, – tikina J. Laneckij.