Viskas prasidėjo nuo šunelio vardu Grikis. Prieš kelerius metus nelaimėlį priglaudusi Almantė Juškaitė net neįtarė, kad naujai užsimezgusi draugystė paskatins imtis projekto, kurio tikslas – padėti beglobiams gyvūnams. Grafikos dizainerė prieš metus įkūrė „Skait-au.lt“ – internetinę naudotų knygų parduotuvėlę, kurios kiekvienas uždirbtas centas virsta šunų arba kačių ėdalo gramais ir kilogramais.

Idėją įkvėpė augintinio istorija

Mergina pasakoja vaikystėje bei paauglystėje ilgai svajojusi apie savo šunį. Tačiau mama vis sakydavo „ne“, tad svajonė taip ir likdavo tik svajone. Vis dėlto pradėjus studijuoti ta ilgai laukta galimybė atsirado ir į jos glėbį pateko Grikis. „Kai tapau studentė, atėjo ir atsakomybės suvokimas. Pradėjau ieškoti. Vieną naktį – regis, tai buvo vasario mėnuo – pamačiau skelbimą, kad kažkur Jonavos rajone dėžėje buvo rasti šuniukai. Taip išėjo, kad mano pusseserė iš pradžių vieną tų šuniukų pasiėmė laikinai globai, o galiausiai jis atsidūrė pas mus. Nuo tos dienos jau praėjo ketveri metai“, – pasakoja A. Juškaitė.

Gyvenimas su Grikiu taip ir būtų ėjęs į priekį, bet pašnekovei po tos istorijos tik dar labiau ėmė rūpėti gyvūnai, kuriems nepasisekė. Prieš kokius metus tiesiog su draugais sėdint bare ir kilo mintis, kuri virto „Skait-au.lt“. Pasidalijusi idėja su draugais, ji nusprendė, kad reikia jos imtis. Aišku, ilgokai brendo idėja, kaip būtent tai reikėtų padaryti. Tas modelis net ir dabar nėra iki galo išvystytas. Idėjos autorė sako, kad „vis dar esame įsikūrę garažiukyje“.

„Kadaise būdama studente vis svarstydavau, kad gal reikėtų pradėti savanoriauti prieglaudoje. Tiesiog norėjosi kažkaip prisidėti. Tačiau niekaip neturėdavau laiko, susikaupdavo per daug darbų. Vieną dieną supratau, kad turiu daug neskaitomų knygų. Prisipirkau, o neturiu, kur jų dėti. Tada viskas ir susisiejo. Pamaniau, kad galima suorganizuoti savotiškus mainus“, – atskleidžia projekto kūrėja.

Kol kas „Skait-au.lt“ laikosi daugiausia ant vieno žmogaus, t. y. pačios A. Juškaitės pečių. Tačiau ji pati didelės problemos nemato ir juokiasi, kad bent jau taškų iš Visatos prisirinks, o su laiku atsiras ir daugiau galimybių.

„Aš dabar jau netgi kažką galvoju. Mano garažiukas juk ne guminis. Negali jame tiek daug visko sutilpti. Be to, tas procesas ilgai trunka. Kiekvieną knygą reikia nufotografuoti, įkelti į sistemą. Žmonės mano, kad tiesiog atiduos mums knygas ir taip pašvarins savo namus. Tačiau mūsų tikslas juk ne toks. Laimei, man padeda labai geras programuotojas, kuris man periodiškai šiek tiek paspardo užpakalį ir neleidžia pamiršti, ką reikia padaryti ir kokia kryptimi judėti“, – dalijasi ji.

Trūksta atsakomybės

Paklausta, kodėl visgi iki šiol turime tokią liūdnoką situaciją, kai į prieglaudas patenka šimtai gyvūnų, A. Juškaitė tik gūžteli pečiais. Į šį sudėtingą klausimą atsakymo niekas neturi. „Čia žmogaus atsakomybės klausimas. Tarkim, Grikio atvejis. Man jis sunkiai suvokiamas. Jeigu jau būčiau tokia morališkai papuvusi, kad tiesiog norėčiau atsikratyti šuniukais, bent jau atiduočiau juos į prieglaudą, o ne palikčiau kažkur laukuose. Čia lygiai tas pats, kas išmesti šuniukus į konteinerį“, – teigia pašnekovė.

Anot jos, bent jau dalies žmonių sąmoningumas lyg ir didėja, bet visgi daugumai liūdna situacija nelabai rūpi. Neatrodo, kad gyvūnų prieglaudose mažėtų. „Aišku, šiek tiek stebiu tą situaciją. Tai kažkaip natūraliai išeina, kai kažką veiki šioje srityje. Stebiu skelbimus. Prieglaudose dažniausiai yra daugiau gyvūnų, nei turėtų būti. Tarkim, prieglauda jų gali priimti šimtą, bet jų tikrai yra daugiau. Nors kartais sunku iki galo suprasti, kas jose vyksta. Tie, kurie atsisako maisto, staiga ima skelbti, kad jiems reikia paramos. Aišku, tai ne mano reikalas. Mano noras padėti tuo, kuo galiu“, – sako pašnekovė.

Ji pastebi netgi tai, kad prieglaudos neretai būna įjungusius savotišką savigynos režimą, ir į daugelį žmonių, net ir tuos, kurie nori padėti, žvelgia kiek įtariai. „Gal priešiškumas atsiranda šiek tiek ginant save. Man taip buvo, kai vienai prieglaudai padovanojome tegu ir nekokybiškiausio, bet nemokamai gauto ėdalo. Tuojau pat pasipylė neigiami komentarai. Gal ir prieglaudoms panašiai yra. Laido riteriai neretai pakeiksnos tuos žmones, kurie palieka šunis, pakritikuos tuos, kurie netinkamai kažką paaukoja, bet patys nieko nedaro. Man tai labai keista. Taip jau yra, kad jeigu kažką darai, tai kažkas prikibs prie tavęs. Kita vertus, jeigu nieko nedarysi, tai ir kritikos išvengsi“, – svarsto A. Juškaitė.

Gal kada nors atsiras ir verslas

Nors „Skait-au.lt“ verslu pašnekovė niekaip negalėtų pavadinti, vis dėlto jai tikrai netrūksta ir svajonių bei planų, susijusių su projektu. „Aš labai norėčiau pagaliau atidaryti tokį butiką. Aišku, labai bijočiau visokių su tuo susijusių popierizmų… Tačiau turėti kažką tokio labai norėčiau. Visgi dabar labai sudėtinga susitikti su žmonėmis. Dabar juk reikia tartis per atstumą, ruošti siuntinius. Toks mažytis butiko tipo knygynėlis būtų puiku. Žmonės galėtų ateiti ten ir vietoje apžiūrėti knygas, ką nors išsirinkti“, – pasakoja ji.

Jai jau net nebesunku ir atsakyti į klausimą, dėl ko visa tai daro. „Mes bendradarbiaujame su viena gyvūnų ėdalo parduotuve. Kai atėjau į pokalbį su jais, sulaukiau ir tokio klausimo: o kokia tau nauda iš viso šito? Aš net negaliu atsakyti į tokį klausimą. Ką aš gaunu? Gal nebent gerą emociją atliekant gerą darbą. Man smagu, kai išgirstu istoriją, kad kažkas ilgai ieškojo kokios nors knygos, kol surado ją pas mus“, – džiaugiasi „Skait-au.lt“ įkūrėja.

O jeigu pagaliau atsiras tas išsvajotasis butikas, tai bus proga pagalvoti ir apie tikrą verslą. „Tačiau pradžiai labiau norėtųsi iš šitos veiklos uždirbti nulį. Dabar visgi dar einame į minusą. Tačiau gal bent jau karmos taškų prisirenku, o vėliau viskas išsirutulios. Motyvacijos man tikrai nestinga. Dabar tik esu tokiame apsisprendimų etape. Yra man rašančių žmonių, klausiančių, kuo galėtų prisidėti. Ne visada žinau, ką jiems atsakyti. Mums dar labai trūksta struktūros. Ją įgyti ir būtų pagrindinis tikslas“, – tikina A. Juškaitė.