Dešimtmetį pradinių klasių mokytoja dirbusi kaunietė Ingrida Jočienė (50 m.), pasinėrusi į nagų dizaino subtilybes, taip sužavėjo anglų verslininką, kad šis pasiūlė tapti salono „Nailbar“ vadove, o vėliau ir savininke. Šį pavasarį salonas atšventė keturiolikos metų sukaktį. Apie tai ir atidarytą manikiūro mokyklą papasakojo pati verslininkė.

– Kaip tapote „Nailbar“ vadove?

– Dirbau vadybininke vienoje kompanijoje, kuri prekiavo profesionaliomis rankų ir nagų priežiūros priemonėmis iš Amerikos. Bendravau tiesiogiai su manikiūro meistrėmis, vedžiau seminarus, daug domėjausi nagų priežiūra, nes ir mano nagai buvo silpnoki.

Kai susitikau su anglų verslininku, kuris ieškojo būsimo salono „Nailbar“ vadovo, mano žinios ir praktika padarė jam įspūdį. Taigi tapau salono direktore. Pradėjau nuo nulio – reikėjo įregistruoti įmonę, įrengti saloną, surengti mokymus. Tada, prieš penkiolika metų, tai buvo drąsus žingsnis. Daugelis mane atkalbinėjo, sakė: „Ką tu darai?! Salonuose viena manikiūrininkė ne visada turi darbo, o tu ketini pasisodinti jų dešimt. Kuo tu jas užimsi?“

– Kaip nutiko, kad perėmėte verslą?

– Profesionalus meistrų parengimas, aukščiausios kokybės kosmetika, puiki užsieniečio verslininko vadyba bei pagarba savo darbuotojams davė vaisių. Po metų, verslui įsibėgėjus, užsienietis nusprendė jį parduoti man. Vėl teko svarstyti, mat reikėjo imti paskolą. Mane palaikė šeima, draugai. Pasitikėjau savimi, nes jau puikiai išmaniau šį verslą. O ir viršininkas sakė: „Pamatysi, kai pradėsi dirbti sau, viskas bus kitaip!“

Man atrodė, kad geriau jau neįmanoma, nes labai stengiausi. Prie sunkių darbo dienų prisidėjo bemiegės naktys. Viskas nugulė ant mano vienos pečių be galimybės žengti atgal. Negalėjau savęs raminti, kad išeisiu iš darbo ir viskas baigsis. Už mano pečių – 14 darbuotojų. Pasiteisino posakis, kad didelis žingsnis į priekį – tai gero niukso į nugarą rezultatas.

– Kaip kilo mintis įsteigti manikiūro mokyklą?

– Vadovavau moteriškam jaunam kolektyvui. Tai joms vaikučiai gimdavo, tai vyrai į užsienį išsiveždavo, o ir konkurentai nesnaudė, vis bandė nuvilioti profesionalias meistres (mes mokėme ir toliau mokome naujas meistres savo tvirtų technologijų). O jų rasti darėsi vis sunkiau.

Nusprendžiau sau ugdyti profesionalus, nes Lietuvoje mokomo kurso nepakako. Tad ir įsteigiau mokyklą. Ją, deja, teko uždaryti, nes kovoti su biurokratais neužteko kantrybės. Tačiau dabar didžiuojuosi atidariusi antrą saloną „Nailbar“. Šį kartą pati, be jokios pagalbos.

– Ar buvo sunkių akimirkų?

– Žinoma, buvo dienų, kai klausiau savęs, koks velnias nešė į tą galerą. Išgyvenome dvi rimtas krizes 2004 m. ir 2008 m. Guodžiu save, kad tokia patirtis įrodo, jog šį tą darau gerai. Tikiu, kad buvusio viršininko pamokos nenuėjo veltui. Mes vis dar mokome savo būsimus darbuotojus technologijų, pagarbos klientui, aptarnavimo kultūros. Labai stengiames garantuoti aukštą paslaugų kokybę.

– Kokiais principais vadovaujatės versle?

– Vienas iš mano principų – gerbti ir vertinti darbuotojus. Čia niekada nevėluoja atlyginimai, visada įsiklausau į patarimus, darbuotojų poreikius, rūpinuosi darbo sauga. Stengiuosi, kad nepritrūktų darbo priemonių, įrankių. Domiuosi naujienomis. Skubu įdiegti naujausias technologijas.