Nė vienos juodos suknelės drabužių spintoje bei savo drabužių parduotuvėje neturinti Diana Lucinavičiūtė (29) juokdamasi prisipažįsta, kad taip ir nepavyko pabėgti nuo jos likimą suaudusių adatos ir siūlo. „Raukiau nosį vien nuo minties, kad plėtosiu tėvų pradėtą siuvimo reikmenų verslą, tad vis ieškojau savęs profesinėje srityje, bet taip jau nutiko, kad smailianosiai aukštakulniai suspaudė kojas, o ankštas juodas kostiumėlis kėlė žiovulį, tad ėmiau ir pasisiuvau ryškią trikotažinę suknelę“, – pasakoja D. Lucinavičiūtė, darbą biure iškeitusi į laisvalaikio drabužių kūrimą.

Ekonomikos krizei pravėdinus piniginę, atrado savo pašaukimą

„Tuometę Vilniaus Antano Vienuolio gimnaziją baigiau ne stulbinamais rezultatais, bet pasiėmiau tai, ko reikėjo. Vėliau studijavau verslo vadybą Vilniaus kooperacijos kolegijoje, tačiau vis nedavė ramybės žinojimas, kad norėčiau daugiau, tad mokslus tęsiau Mykolo Romerio universitete ir įgijau darnaus vystymosi vadybos ir administravimo magistro diplomą. Paraleliai pradėjau studijuoti Vilniaus kolegijoje, norėdama išmokti drabužių konstravimo meno, tačiau supratau, kad šalia abejų studijų, darbo visu etatu dar ir būti gera mama negalėsiu, todėl drabužių konstravimo subtilybes atskleidžiančias studijas liūdėdama palikau svajoms. Taip jau nutinka gyvenime, kad kai labai prireikia, išnaudojame net ir mažiausias galimybes“, – pasakoja D. Lucinavičiūtė, prisimindama Lietuvą ištikusią ekonomikos krizę, kai praradus darbą renginių organizavimo įmonėje teko iš eilės bandyti daugybę kitų darbų, o veikla, labiau panaši į pokštą, suteikė parako vėliau pradėtam verslui. „Jei ne užsibrėžtas tikslas pabaigti magistro studijas, kurioms finansuoti ryžausi mamos siuvykloje rastas atraižas panaudoti pagalvėlėms bei pliušiniams žaislams siūti ir juos parduoti Kaziuko mugėje, turbūt niekada nebūčiau išdrįsusi kišti nagų prie adatos ir siūlo suknelės gobtuvui modeliuoti“, – atsiminimais dalijasi D. Lucinavičiūtė, pastebėjusi, kad su meile bei kūrybiškai gamintos pagalvės patiko žmonėms ir jie negailėdami pinigų noriai jas pirko.

 

Supratau, kad galiu atsiduoti kūrybai ir spalvingus žaislus bei pagalvėles pamėgusius pirkėjus sužavėti drabužiais.

D. Lucinavičiūtė

 

Šių laikų spalvoti gobtuvai XIX a. amatininkų skvere

Netrukus prekybą mugėse jaunoji moteris sumanė perkelti į siaurą Šv. Stepono gatvelėje esančią parduotuvę, kurioje buvo jau seniai šeimos įkurta siuvimo prekių ir paslaugų studija „Adatytė“, pasak D. Lucinavičiūtės, tiesiog suaugusi su ja pačia. Dar nuo XIX a. ši vieta gimtąjį Vilnių garsino savo amatais ir prekyba, be to, čia pat ir kūrėjos namai, taip pat apsupti mažų krautuvėlių ir butikų. „Supratau, kad galiu atsiduoti kūrybai ir spalvingus žaislus bei pagalvėles pamėgusius pirkėjus sužavėti drabužiais. Ryškius, laisvus ir šiuolaikiškus drabužius modeliavau pati, kartu su mama bei keliomis kitomis siuvėjomis ieškojome geriausių modelių įgyvendinimo sprendimų. Taip tarsi dar vienas mano vaikas gimė mažas „Adatytės“ prekių ženklas“, – juokauja gerėdamasi kūrinio augimu iš tėvų „Adatytės“ parduotuvės pavadinimą paveldėjusi D. Lucinevičiūtė. Šiuo metu net devynių spalvų gamą kiekvienam kurtam drabužio modeliui galinti pasiūlyti pašnekovė prisimena, kai turėjo vienintelį moteriškos suknelės modelį ir siūdavo tik pirkėjui užsakius tam tikrą spalvą ar dydį, mat neturėjo užtektinai pinigų investuoti į kiekvieno dydžio ir visų spalvų variantus, o taupyti audinių kokybei ar darbuotojų atlyginimui nesinorėjo. „Jei jau prakalbome apie taupumą, – šypteli „Adatytės“ prekių ženklo drabužių kūrėja, – glaudžiai su aplinkosauga susijusios studijos universitete išmokė, kad kuriant verslą reikia tarpusavyje derinti ne tik kliento ir verslo interesus, bet nepamiršti ir gamtos išteklių taupymo. Dėl šios priežasties pasiuvę vyrišką ar moterišką drabužio modelį, iš likusių atraižų stengiamės rasti įdomių aprangos sprendimų savo mažiesiems klientams.“

Nuo amato prie verslo

„Ilgai net nedrįsau savo drabužių kūrimo bei pardavimo vadinti verslu, nes tai labiau jauki amatininko manufaktūra, – atvirauja D. Lucinavičiūtė ir džiaugiasi, kad jau trejus metus švenčiantis „Adatytės“ prekių ženklas lietuvių vis dažniau atpažįstamas, o drabužiai pasiekiami beveik visuose Lietuvos miestuose. „Mano supratimu, reikia ne bijoti konkurentų ir šitaip savo prekių ženklą izoliuoti, o atvirkščiai – su draugų ir partnerių pagalba plėsti savo prekių ženklo prieinamumą jungiantis bei vienijant jėgas ir pradžiuginti pirkėją kuo nors nauju, įdomiu, netikėtu. Ateityje planuojame ryškiai papuošti ir užsienio gyventojus, norinčius atrasti savitą spalvą ir nevaržomai nugyventi dieną“, – artimus ateities tikslus dėsto pašnekovė, tačiau su moteriškai kuklia šypsena prisipažįsta visada jaučianti baimės virpuliukus, kai laukia didesnė rizika, vis dėlto iš gyvenimiškos, ypač versle atrastos, patirties jau pastebėjo, kad nėra prasmės laukti to vienintelio procento, kai devyniasdešimt devyniais procentais jau esi įsitikinęs, jog verta pabandyti.

Adatytė