Alvyda Jasilionytė – įvaizdžio kūrimo konsultantė- trenerė bei UAB „AJ IMAGE GROUP“ įkūrėja, Tarptautinės įvaizdžio konsultantų asociacijos narė, atestuota „London image institute“ konsultantė ir instruktorė, vedusi nežodinės komunikacijos seminarus Didžiojoje Britanijoje, o verslo etikos – Belgijoje.

Be to, ši veikli moteris yra išleidusi knygą „Dalykinės išvaizdos vadovas“, kurios spaudos darbai vos neprivedė prie bankroto…

Mokykloje buvau pažangi mokinė, net garbės lentoje puikavosi mano nuotrauka. Buvau aktyvi mergaitė, tačiau ir maištinga – turėdavau savo nuomonę. Sekėsi tapyti, buvau skaitovė, patiko prancūzų kalba, net planavau studijuoti prancūzų filologiją. Į mokyklą eidavome su uniformomis. Deja, visas įvaizdžio išskirtinumas buvo koncentruotas tik į įdomesnes apykakles… Laisvalaikiu išties mėgau puoštis, visuomet turėjau išskirtinių drabužių, nes giminės iš JAV atsiųsdavo įdomesnių modelių, o ir krikšto mama kartais pasiūdavo, numegzdavo ar nunerdavo ką nors originalaus.

Būdama dar vaikas vasaras praleisdavau pas senelius, taigi tekdavo ravėti daržus ir gėlynus. Kiekvienos vasaros pabaigoje seneliai skirdavo pinigelių tam tikriems pirkiniams: laikrodžiui, dviračiui, drabužiams… Augau Pagirių sodininkystės tarybiniame ūkyje, tad mokyklos laikais vasarą tekdavo atlikti praktiką: serbantynų ravėjimas, obelų genėjimas, šakų ir akmenų rinkimas, obuolių, slyvų skynimas. Atsimenu, gavusi atlyginimą už šiuos darbus su broliu susidėjome pinigėlius ir įsigijome dviejų kasečių magnetofoną su kolonėlėmis!!!

Baigusi mokyklą ketinau studijuoti pracūzų filologiją, tačiau neįstojau – tais metais Vilniaus universitete šios pakraipos studijoms buvo numatyta tik dešimt vietų, iš kurių penkios skirtos vaikinams (taip jie buvo gelbėjami nuo ėmimo į tarybinę armiją).

Rankų nenuleidau ir nusprendžiau kitais metais vėl pabandyti, taigi įsidarbinau rusų ir lenkų darželyje Justiniškių mikrorajone. Dirbau su parengiamąja (mokyklai) grupe, teko kalbėti vien rusiškai… O aš mokykloje rinkausi prancūzų kalbą, nes maniau, kad rusų man niekur nereikės! Et, gyvenimo pamokos.

Taigi praėjus metams vėl pabandžiau stoti į prancūzų kalbą, vėl nepavyko. Tuo laikotarpiu gyvenau pas tetą Justiniškėse ir važiuodama iš Vilniaus universiteto Pamėnkalnio gatvėje pamačiau Politechnikos mokyklą. Išlipau kitoje stotelėje, grįžau iki tos mokyklos ir nunešiau dokumentus į sekretoriaus specialybės studijas. Tačiau net ir tuomet neapleidau minties dėl prancūzų kalbos. Besimokydama būti sekretore lankiau prancūzų kalbos kursus, tapybos studiją, tautinių šokių studiją. Kadangi buvau įpratusi prie intensyvesnių mokslų, ilgainiui pasidarė nuobodu, tad vos tik pasitaikė galimybė išėjau atlikti sekretorės praktikos. Mirus dėdei teko pasiankstinti baigiamuosius egzaminus ir vykti į Detroitą (JAV) pagelbėti šeimos nariams. 1992 metais į Lietuvą grįžau visai prieš pat Kalėdas, tad stoti kur nors buvo per vėlu. Pradėjau ieškotis sekretorės darbo ir taip nuo 1993 metų vasario mėnesio pradėjau karjerą įmonėje „Vengrobalt“, kuri tuo metu ir buvo oficialus „Prestige Cosmetics“ atstovas. Dirbau direktoriaus padėjėja, gaudavau vis sudėtingesnių užduočių, tad nusprendžiau studijuoti verslo vadybą, nors ir sakiau, kad man aukštosios matematikos niekada nereikės. Teko samdytis korepetitorių ir taip tris vakarus, įskaitant ir šeštadienius, skyriau mokslams.

Kai atėjo laikas rinktis specializaciją, pasirinkau rinkodaros specialybę, diplominio darbo temą pasiūliau pati – „Organizacijos įvaizdžio formavimas“. 2000 metais tai buvo gana nauja Lietuvoje, todėl visi žiūrėjo skeptiškai. Laimė, mano temą patvirtino.

Baigusi mokslus norėjau kurti savo įmonę, tačiau supratau, kad dar kiek per anksti: reikia nemažo kapitalo ir puikių kolegų, savo srities žinovų. Taigi ir toliau dirbau samdomą darbą. Kaip jau minėjau, dirbau lietuviško kapitalo įmonėje. Vėliau teko padirbėti su „Lindström“. Abiejose įmonėse galėjau diskutuoti ir kalbėtis su vadovais, o tai labai padeda bendradarbiauti ir kurti įmonėje šiltą atmosferą. To siekiau ir pati vadovaudama, nes maniau, kad žmogus yra sąmoningas ir atsakingas. Aišku, teko ir nusivilti. Kita vertus, supratau, kad kai kuriems žmonėms kontrolė yra būtina.

2004-aisiais susimąsčiau, kad nuo pat 1993 metų, nuo karjeros pradžios, visuomet norėjau savo verslo ir nepriklausomos veiklos. Nusprendžiau, kad jei neturiu lėšų didelei įmonei, galiu pasiimti kreditą, o išvykti į asmens įvaizdžio studijas įmanoma per atostogas. Taip ir padariau. 2005 metų gegužę išėjau iš samdomo vadovės darbo ir pradėjau kurti programą, savo svetainę, paslaugos populiarinimo strategiją ir teikti pirmas individualias konsultacijas, o nuo gruodžio mėnesio – vesti seminarus.

Ėmusis naujos veiklos ir ją populiarinant niekuomet nebūna lengva, o jei dar reikia iš jos ir pragyventi… Vis dėlto viskas įmanoma, jei atkakliai eini pasirinktu keliu.

Kai įkūriau įmonę, daug kam buvo patogiau samdytis lektorius, kai išrašoma sąskaita faktūra, nes mokesčių našta buvo mažesnė nei samdant lektorių pagal autorinę sutartį. Tiesa, šiuo metu jau nėra mokesčių skirtumo. Įkūrusi įmonę planavau išleisti knygą. Iš pradžių galvojau tai daryti per leidyklą, bet man pasiūlė labai menką honorarą, tad visko ėmiausi pati. Nors ir buvau susiradusi rėmėjų, 2008 metų pabaigoje prasidėjusi krizė pakoregavo situaciją. Atidavusi knygą spaustuvei iš rėmėjų sulaukiau daug neigiamų atsakymų, tad užgriuvo didžiulis knygos leidimo įsipareigojimas spaustuvei ir kolegoms. Stengiausi mokėti įsipareigojimus dalimis pagal išgales, tačiau mano įkurta įmonė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Partneriai net už 70 litų skolų davė mane į teismą skolų ir dar pridėjo 100 litų išieškojimo mokestį.

Stengiausi, prašiau suprantingumo, deja… Buvo iš tiesų sunkus laikotarpis. Tuo metu teisininkai ir finansininkai patarė skelbti bankrotą, nes „juk tai ne tavo skolos, tai įmonės skolos“. Man tai skambėjo keistai, juk kūriau įmonę ne tam, kad vėliau skelbčiau bankrotą ir neįvykdyčiau įsipareigojimų.

Taigi įmonės sąskaitą užšaldė pusmečiui. Iš tiesų naudojant tokius metodus ne tik įmonė gali greitai žlugti, bet ir asmenybė. Žinoma, suprantu, kad yra ir piktybiškai neatsiskaitančių įmonių, kurios vėliau skelbia bankrotą, tačiau, mano nuomone, kiekvienu atveju reikėtų nagrinėti konkretaus juridinio asmens galimybes. Džiugu, kad juodas perdiodas jau baigėsi.

Šiuo metu įkvėpimo ir palaikymo gaunu iš AICI (Tarptautinė įvaizdžio specialistų asociacija), kuriai priklausau. Išties svarbu gyvenimo kelyje turėti mokytojų. Savo mokytojams ir įkvėpėjams turėčiau sakyti ir sakau „ačiū“. Dėkoju VU Vadybos katedros vedėjui profesoriui Romualdui Razauskui. Tai jis pastebėjo mano gabumus studijuojant Verslo vadybos akademijoje, palaikė ir skatino realizuoti idėjas. Taip pat dėkoju „London image institute“ prezidentei Lynne Marks, kuriai visuomet galiu parašyti ir pasitarti, kai nežinau, ką daryti. Visuomet labai svarbu šalia turėti mokytoją, kuris tiki tavimi, skatina ir neleidžia per daug atsipalaiduoti.

Visiems nuoširdžiai linkėčiau pasitikėjimo ir įvertinti visas galimas situacijas, apsvarstyti veiklos strategiją, tiek pesimistinį, tiek optimistinį variantus. Aišku, kartais aplinkybės visus skaičiavimus labai pakoreguoja…

Taip pat linkėčiau puikių kolegų, kurie mėgsta savo darbą. Į priekį mane visada vedė didelis noras turėti savo veiklą, daryti tai, kas tikrai malonu, kas įkvepia. Norėjau, kad mano darbo rezultatai įkvėptų kitus. Tik tuomet gali pats augti, mokytis ir jausti veiklos prasmingumą. Visada laikiausi principo, kad tai, ką darai, stenkis atlikti kuo geriau. Juk esi atsakingas už tą darbą. Ateis laikas – darysi kitus darbus, o dabar esi ten, kur esi, ir mėgaukis tuo. Juk dėl žmonių darai!..