Gintarė Gurevičiūtė būdama vos dvylikos tėvams pareiškė daugiau niekada nevalgysianti mėsos ir šio pažado nelaužo iki šiol. Maža to, jauna veikli moteris norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į valgomą maistą ir sulaukusi entuziastų palaikymo ryžosi atidaryti nuosavą vegetariško maisto barą „Siva Chill Bar“.

Gimiau ir ankstyvią vaikystę praleidau Vilniuje, tik vėliau su tėvais persikraustėme gyventi į Marijampolę. Mokykloje buvau nenuorama. Meniška prigimtis vertė priešintis šablonams, disciplinai ir visai sistemai, tad nieko nuostabaus, kad neatitikdama standartų kėliau daug rūpesčių tėvams bei mokytojams.

Nors mokslams neskyriau daug laiko, informaciją perprasdavau greitai ir lengvai, tad problemų dėl pažymių niekada nekildavo. Džiaugiuosi, kad turėjau puikių draugų kompaniją, su kuriais veiklos ir saviraiškos niekada netrūko. Išvykę iš Marijampolės daugelis jų nemažai pasiekė meno bei muzikos srityse. Nors ryšys nusilpęs, džiaugiuosi skaitydama straipsnius apie juos ar girdėdama muzikos kūrinius, leidžiamus radijo stočių.

Kiek save pamenu, niekada nemėgau mėsos. Visada joje mačiau mirusį gyvūną, o ne maisto produktą. Pamenu, kai susipykdavome su pusantrų metų jaunesniu broliu, tas pagriebdavo kokį mėsgalį iš šaldytuvo ir pradėdavo vaikytis po namus. Jei negalėdavau negyvo kačiuko ar paukščiuko paimti į rankas, tai ką jau kalbėti apie paskersto paršiuko valgymą.

Tėvams pareiškiau, kad daugiau nė kąsnio į burną neimsiu, būdama 12 metų. Pradžioje buvo sunku, bet supratę, kad tai nėra paaugliškas išsišokimas, susitaikė. Na, o dabar didžiuojasi mano veikla. Namuose pastaruosius keletą mėnesių visiškai neruošiu maisto, tačiau prieš atidarant kavinę kasdien garuodavo puodai. Mėgstu kurti, o neseniai supratau, kad virtuvėje sekasi geriausiai. Gaila, kad kol kas daug ko negaliu pritaikyti kavinėje. Vis dėlto nuolat galvoju, kaip patiekalus supaprastinti, kad būtų lengviau paruošiami, ir noriu pasiūlyti juos baro svečiams.

Prieš atidarydama kavinę užsiėmiau įvairia organizacine veikla. Maloniausia buvo kurti TV projektus. Tai buvo sėkmingiausi projektai iki šiol, todėl vis svarstau galimybę grįžti į pramogų verslą.

Nors studijavau VU ekonomiką, galiu pasakyti, kad didžiausią žinių bagažą sukrauna per praktiką sukauptos žinios. Gaila, kad Lietuvoje jauni verslininkai, užuot skatinami, mokomi skiriant baudas. Galima į tai žiūrėti filosofiškai ir priimti kaip mokestį už naujas žinias, tačiau nesistebiu, kodėl dauguma veiklių žmonių palieka gimtąją ašarų pakalnę.

Kaip kilo mintis atidaryti barą? Ogi prieš daugiau nei penkerius metus pradėjome ruošti maistą festivaliuose. Pamenu pirmą seminarą „Shiva Bar“, tai buvo kompromisas tarp manęs ir Lino (Lino Karaliaus, – aut. past.). Jam patiko muzika, o man ruošti maistą, todėl sutarėme pabandyti tai suderinti. Tikslas buvo nebyliai atsakyti visiems klausiantiems, ką valgote, ir įrodyti, kad vegetariškas maistas gali būti beprotiškai skanus ir sotus.

Žmonės iškart pamėgo mano patiekalus, pamenu, atsivežtą produkciją pardavėme per pirmas 3 valandas. Mus vis dažniau kvietė visur dalyvauti, todėl pradėjome samdyti darbuotojus, nes savų pastangų neužteko. Žmonės nesiliovė klausinėti, kada turėsime tikrą kavinę.

Pirmas rimtesnis žingsnis buvo pernai vasarą atidarytas „Shiva Beach Bar“, kuris per kelias veiklos savaites sulaukė stulbinamo populiarumo. Gaila, kad šiemet nepavyko jo atidaryti, tačiau miestui padarėme didžiulę paslaugą, nes Palanga įgavo kitą veidą. Nors dar neteko šiemet lankytis pajūry, iš draugų girdėjau gausybę atsiliepimų apie paplūdimio kavinių pokyčius po mūsų puikaus pavyzdžio. Džiaugiuosi tuo. O mes jau sulaukėme pasiūlymo imtis veiklos Jūrmaloje. Šiemet nespėjome, bet kitais metais būsime ten.

Sėkmingai debiutavę vasarą žinojome, kad rudenį atidarysime barą ir sostinėje, tad vos grįžę ėmėmės darbo. Tinkamų patalpų intensyviai ieškojome 4 mėnesius, o tuomet pagrindinės kliūtys buvo susijusios su įsišaknijusia biurokratija ir, kaip daugelis patyrusių draugų teigia, – korupcija. Apie tai jau visur buvo rašoma, tad nesinori kartotis. Baro atidarymo investicijos yra gana nemažos, prasideda nuo 100 tūkst. litų ir nuolat didėja.

Kadangi nesiorientuojame vien į vegetarus, negalėčiau pasakyti, kad kitos vegetariško maisto įstaigos yra tiesioginiai mūsų konkurentai. Apie 85 procentai „Shiva Chill Baro“ klientų nėra vegetarai, bet maždaug pusė jų yra nuolatiniai mūsų klientai, grįžtantys bent kartą per 10 dienų. Tai didžiulis įvertinimas ir paskatinimas eiti pirmyn.

Visus patiekalus kūriau pati, nes tai mano restoranas. Maitinimo įstaigų veikla retai būna ypač pelninga, todėl tai daugiau gyvenimo būdas, saviraiškos forma. Labai mėgstu suktis virtuvėje ir daugelis sako, kad man puikiai sekasi. Nesuprantu žmonių, kurie atidaro kavinę ir samdosi visus įmanomus specialistus, kad viską atliktų už juos. Kyla klausimas, kam tuomet ta kavinė.

Manau, visumą sudaro detalės, juk laikrodžio veikimui kiekvienas sraigtelis yra vienodai svarbus. Didžiausią dėmesį skiriame maisto kokybei ir darbui su personalu, bet manau, kad žmonės įvertina ir mūsų išskirtinį interjerą, novatorišką meniu, gerą muziką ar net tokias smulkmenas kaip visuomet tvarkingas tualetas.

Pradedantiesiems galėčiau duoti patarimą: atidžiai ieškokite patalpų ir neinvestuokite savo sunkiai uždirbtų pinigų, kad įgyvendintumėte svajonę pastate, kuriame yra bent vienas gyventojas (mūsų visos gatvės pusėje yra vos vienas gyvenamasis butas), nes teks iššvaistyti daug energijos dalykams, kuriems jos turėtumėte skirti mažiausiai.