Trijų olimpinių medalių laimėtojas, ledo ritulio pažiba, Niujorko „Rangers“ mušeika Darius Kasparaitis mokosi gyventi ne kaip žvaigždė, o kaip paprastas žmogus. „Nebėra Dariaus Kasparaičio, ledo ritulio padaužos, žvaigždės, yra tik paprastas žmogus. Su faktu, kad mano karjera jau baigėsi, susitaikiau per metus. „Pastaruoju metu bandau suprasti, kiek esu dvasingas žmogus. Žinau, kad dvasingumas neatsiranda iš niekur. Žinau, kad jį reikia užsiauginti ir dalį jo atrasti savyje. Dabar nelengvas gyvenimo etapas. Gerai, kad pradėjau eiti dvasinių ieškojimų keliu. Buvau ant bedugnės krašto, balansavau ant jo ir, jei ne tam tikros gyvenimo aplinkybės, galėjau ilgam nugrimzti į liūną. Juk daugelis profesionalių sportininkų baigę karjerą prasigeria, ima vartoti narkotikus ar apskritai neranda sau vietos po saule. Nuoširdžiai tikiuosi, kad man bus kitaip“, – pabrėžė Darius. 2006-aisiais buvau gan prastos sportinės formos. Viskas susidėjo į krūvą: skyrybos su antrąja žmona, man kainavusios šešis milijonus JAV dolerių, panikos priepuolis, nuolat dėl traumų maudžiamas kūnas. Visa tai siuntė man ženklus, kad reikia sustoti. Reikėjo ką nors daryti. Kreipiausi į gydytojus ir jie man išrašė vaistų nuo skausmo, kurių sudėtyje yra opiatų. Įsivaizduojate, kokia palaima yra išgerti vieną kitą tabletę ir po pusvalandžio pajusti lengvumą! Pradėjau vaistus vartoti kasdien: atsikeliu iš ryto, nuotaika prasta – išgeriu tabletę ir ji pasitaiso, noriu parašyti laišką ar padirbėti prie kompiuterio – išgeriu dvi tabletes ir kelias valandas palaimingas žiūriu į kompiuterio monitorių. Dieviška būsena. Darbo rezultato nėra, bet užtat smegenyse – rojus. Tai tęsėsi gerą pusmetį. Per tą laikotarpį sportinė forma visiškai suprastėjo ir aš jau buvau paskolintas žemesnėje ledo ritulio lygoje rungtyniaujančiam klubui. Apie grįžimą į pagrindinę „Rangers“ sudėtį galėjau tik pasvajoti. Vieną dieną nusprendžiau, kad laikas baigti vartoti vaistus, ir nustojau. Lygiai taip pat, kaip ir alkoholį, kai buvau 21 metų.– Viename interviu esate minėjęs, kad, jei nebūtumėte metęs jaunystėje gerti, nieko nebūtumėte pasiekęs. Tai tiesa?– Taip. Pasibaigus pirmajam NHL sezonui, girtas vairavau automobilį. Mane sulaikė policija ir tik po ilgų pokalbių ir didelės baudos paleido. Ėmiau galvoti. Žinojau, kad kitą kartą už vairavimą išgėrus man grės kalėjimas ir baigsis karjera, tad teko atsisakyti alkoholio ir ieškoti kitokių atsipalaidavimo būdų. Man atrodo, kad nuo to laiko savęs pradėjau nekontroliuoti. Dariau, ką noriu ir kada noriu. Visada gyvenau švęsdamas.– Tai alkoholis buvo tuomečio profesionalaus sportininko gyvenimo dalis?– Ir dar kokia! Buvome jauni ir neatsakingi. Pavyzdžiui, aš – tais pačiais 1992-aisiais laimėjęs Albervilio olimpiados auksą – į NHL patekau penktuoju naujokų biržos šaukimo numeriu. Per sezoną pirmasis klubas man mokėjo 425 tūkstančius JAV dolerių. Palyginti su kasmėnesine šimto dolerių alga Maskvoje, tai buvo milžiniški pinigai, tačiau pirmus kelis sezonus baigdavau įsiskolinęs. Reikėdavo mokėti už butą, įsigyti kelis automobilius ir labai daug pinigų iššvaistyti vėjais. Toks buvo gyvenimo etapas. Lėkiau per jį šimto kilometrų per valandą greičiu, nemokėjau nustygti vietoje, nes nesupratau nei pinigų, nei gyvenimo prasmės. – Ir taip buvo nuo pat karjeros pradžios?– Visas gyvenimas sukosi tik apie ledo ritulį, pinigus ir moteris… Dieve, aš užaugau rūbinėje. Neturėjau, kas pamokytų, kaip reikia gyventi ir elgtis su pinigais, ko vertėtų vengti. Būdamas keturiolikos išvykau į Maskvą, po metų, 1987-aisiais, Vilniaus „Žalgiris“ čia rungtyniavo. Nuėjau jų pažiūrėti ir į Lietuvą parvykau kartu su komandos sirgaliais. Maskvoje tiesiog pavargau kovoti už save. Buvo sekmadienis. Pirmadienį turėjau pirmą kartą treniruotis su tuomete SSRS jaunių rinktine. Pačią pirmą dieną, man būnant namuose, mama paskambino treneriui ir pirmasis mano mokytojas Aleksejus Nikiforovas Elektrėnuose kartu su visa šeima įsodino mane į automobilį ir nuvežė atgal į Maskvą, tiesiai į jaunių stovyklą. Tuomet nelabai supratau, kas įvyko, tačiau po šios stovyklos suvokiau, kad ledo ritulio pasaulyje galiu šį tą pasiekti. Po ketverių metų tapau olimpiniu čempionu ir išvykau žaisti į NHL.– Tai vis dėlto buvo teisingas trenerio sprendimas grąžinti Jus į Maskvą?– Kaip būsimam sportininkui, tai taip, kaip paprastam žmogui – vargu. Maskvoje baigiau vidurinę mokyklą, paskui iškovojau Albervilio olimpiados auksą, atsidūriau JAV. Negi galėjau būti labai protingas tuo etapu? Esi tik profesionalus sportininkas, žinantis, kaip reikia sustabdyti besiveržiantį priešininką savos komandos vartų link, ir esi vienas. – O pirmasis kontraktas su NHL klubu nustebino? – Aš jo laukiau. Paskambino mano agentas ir pasakė, kad yra galimybė žaisti NHL. Paklausė, ar Maskvos „Dinamo“ išleistų, jei norėčiau. Tuomet SSRS jau buvo sugriuvusi ir žaidėjams atsivėrė didesnės išvykimo į užsienį galimybės. „Dinamo“ neprieštaravo. Man perėjus į NHL, „Dinamo“ uždirbo šimtą tūkstančių JAV dolerių, o mano agentas – penkis procentus pirmojo kontrakto sumos. Jis beveik visada tiek uždirbdavo. Dabar sporto agentai uždirba mažiau. Jiems atitenka trys procentai žaidėjo kontrakto sumos. O tuomet viskas buvo kitaip. Be to, dar jaunas buvau. Nepatyręs.– Nuo pat karjeros pradžios garsėjote kietu žaidimo stiliumi. Kodėl tapote tokio stiliaus žaidėju?– Nuo mažens turėjau kovoti už save, tad ta kova persikėlė ant ledo. Be to, kietas kontaktas su priešininku gali pakeisti visą mačo eigą. Pamenu keletą mačų, kai po tokio kontakto tuometė Niujorko „Islanders“ ar kita komanda, kurioje žaidžiau, laimėjo dvikovą. Tuomet jausdavausi esąs svarbi komandos dalis. Ekipos kumštis. Žinodavau, kad mano kietas stilius buvo komandos pergalės garantas. Tas labai džiugino.– NHL lygoje buvote išrinktas į kiečiausią žaidimą propaguojančių visos lygos istorijos žaidėjų dešimtuką. Tai didelis pasiekimas? – Kai žmonės nekenčia žaidėjo, tai jis žaidžia tikrai gerai. Mane privertė taip žaisti, nes nuo mažens buvau vienas prieš visus. Rusijoje vadino vokiečiu, Amerikoje – komunistu, tad toks žaidimas buvo būdas išgyventi ne tik ant ledo. Rusijoje žaidžiau agresyviau, JAV pačioje pradžioje baiminausi fizinių kontaktų, bet paskui įsibėgėjau ir tapau kone ledlaužiu. Įsivaizduokite, žaidžiu prieš didžiausias NHL lygos žvaigždes ir jos negalvoja apie ledo ritulį, nes galvos užimtos mintimis, kaip apsisaugoti nuo manęs. Kai dar buvau jaunas, parverčiau legendinį Wayne’ą Gretzky ant ledo ir įmušiau įvartį. Tuo varžybos ir baigėsi. Visa „Los Angeles Kings“ komanda išbėgo manęs gaudyti ant ledo ir prasidėjo masinės muštynės.Mano noras visada buvo laimėti varžybas. Ir visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma.– Kaip reaguodavo žaidėjai, kuriuos griaudavote, o paskui su jais tekdavo žaisti viename klube?– Normaliai. Komanda yra komanda. Vienas už visus, visi – už vieną. Esi kaip koks muškietininkas. Aišku, kartais koks Jaromiras Jagras pasakydavo, kad jis manęs nekenčia nuo senų laikų, kad norėjo mane užmušti, bet tai tik juokeliai. Visi blogi prisiminimai taip ir likdavo praeityje.– Ar profesionaliame sporte Jums padėjo toks blogiuko įvaizdis?– Aišku. Ir dar kaip! Žiūrėkite, kokį man kontraktą pasiūlė Niujorko „Rangers“ (2002-aisiais D. Kasparaitis pasirašė šešerių metų 25,5 milijono JAV dolerių sutartį – aut. past.). Tokios sutartys nesimėto. Kai 29-erių tapau laisvuoju agentu, jaučiau, kad išlaukiau savo valandos. Dešimt metų žaidžiau už mažesnį nei vidutinį lygos atlyginimą, kol atėjo mano diena. Tuomet laisvieji agentai pasirašydavo geriausias sutartis. Tai pavyko padaryti ir man. – Kiek laiko Jums prireikė suprasti pinigų vertę?– Pirmus metus pirkdavau viską ir nelabai supratau, kas yra doleris, kiek prakaito dėl jo reikia išlieti. Vėliau suaugau ir šiek tiek pristabdžiau savo pomėgius. Bet trumpam.– Per sportininko karjerą uždirbote per penkiasdešimt milijonų litų. Ar tai buvo leng­vi pinigai?– Ne. Per karjerą patyriau daugiau kaip dešimt traumų. Gal kokia penkiolika. Galima palyginti: kiti ledo ritulininkai patiria maždaug tris keturias per visą karjerą. Dešinį kelį operavo keturis kartus. Ranką – kartą, abu pečius – ir po kartą, penkis kartus kirkšnį. Nosies operacijų neskaičiuoju. Tai buvo kasdienybė. Tad tokia yra mano karjeros kaina. Dabar esu sveikas, tačiau nežinau, kaip bus toliau. Aš matau vyrus, kurie žaidė ledo ritulį ir sulaukę penkiasdešimties dabar gulasi ant operacinio stalo. Profesionalus sportas glaudžiai susijęs su traumomis, o ledo ritulininko karjera – trumpa. Vidurkis NHL – ketveri metai. Aš iš viso ant ledo praleidau septyniolika. Man pasisekė.– Koks jausmas, kai baigiasi karjera?– Kai karjera baigiasi, viskas išsprūsta iš po kojų. Kaip sportininkas manai, kad reikia daryti vis daugiau ir daugiau, nes mes įpratę siekti gyvenime, tačiau to jau nėra. Jautiesi niekam nereikalingas ir balansuoji ant ribos tarp juodo ir balto. Daugumai sportininkų sportas – kaip priklausomybės liga. Ryte atsikeli ir gyveni itin disciplinuotai: treniruotės, maistas, miegas, treniruotės, miegas, varžybos, laisvalaikis. Čia tas pat, kaip ir vartoti narkotikus. Nusiperki, pavartoji, jauti malonumą, jis praeina ir vėl jo ieškai. Taip ir čia: baigiasi profesionalus sportas ir, jei neturi kertinių gyvenimo vertybių, gali iškart nuskęsti.