Dažno „startupo“ variklis – originalus sprendimas, išradimas, atradimas, kuris, tikimasi, sparčiai augs ir bus sėkmingas. Tačiau norint augti reikia investicijų. Tai supratę „startupai“ pradeda kapitalo medžioklę: vieni kreipiasi į verslo angelus, kiti šturmuoja rizikos kapitalo fondus ar pavienius verslininkus. Deja, bet sudominti investuotojus pasiseka ne kiekvienam. Galbūt dėl šios priežasties investicijų sulaukę „startupų“ sumanytojai nesusimąsto, kad kartu su pinigais ateina tam tikros sąlygos. Žinoma, verslo pradžioje entuziazmas ima viršų, o situacijos, kai veikla gali būti įšaldyta tarpusavio konflikto, atrodo mažai tikėtinos. „Tikėkis geriausio, bet būk pasirengęs blogiausiam“, – sako advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatė Jurga Gradauskaitė (nuotr. žemiau).

Akcininkų sutartis

„Įmonę galima steigti kartu su investuotoju arba priimant jį į jau egzistuojančią savo bendrovę – parduodant dalį akcijų, išleidžiant naują akcijų emisiją ir taip tampant tos pačios įmonės akcininkais“, – sako J. Gradauskaitė.

Anot advokatės, kad ir kokį būdą pasirinktų, verslininkas turi žvelgti į ateitį, t. y. įvertinti galimo konflikto pasekmes. „Praktikoje gausu pavyzdžių, kai tiek sėkmės atveju (ėmus spręsti pelno naudojimo klausimus), tiek kritinėmis situacijomis (kai investicijos neduoda grąžos ir pradedama mąstyti apie pasitraukimą iš verslo) vien įstatymais užtikrinama akcininkų apsauga nebus pakankama norint apsaugoti interesus“, – aiškina J. Gradauskaitė.

 

Investuotojas dažnai nori kontroliuoti savo investuojamos sumos naudojimo kryptis, užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, vos pradžiugina pirmoji sėkmė. Idėjos iniciatoriai taip pat neretai siekia panašių tikslų, nori žinoti, kad veiklai įgijus pagreitį galėtų ir toliau tikėtis investicijų, kurios leistų projektą plėtoti tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai.

J. Gradauskaitė

 

„Būtent tokiose situacijose akcininkų sutartis gali užkirsti kelią konfliktui arba pasiūlyti efektyvų sprendimą jam kilus, – įsitikinusi advokatė. – Laiku sudaryta ir pasirašyta akcininkų sutartis suteikia papildomų tarpusavio santykių reguliavimo įrankių.“

Veiklos tikslai, investicijos ir pelno dalijimasis

„Investuotojas dažnai nori kontroliuoti savo investuojamos sumos naudojimo kryptis, užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, vos pradžiugina pirmoji sėkmė. Idėjos iniciatoriai taip pat neretai siekia panašių tikslų, nori žinoti, kad veiklai įgijus pagreitį galėtų ir toliau tikėtis investicijų, kurios leistų projektą plėtoti tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, – įžvalgomis dalijasi J. Gradauskaitė. – Kai įmonė įsteigta siekiant plėtoti tam tikrą idėją, akcininkams gali būti aktualu akcininkų sutarties sąlygose numatyti, kad bendrovė privalo vykdyti specifinę misiją, o ne „bet kokią teisės aktų nedraudžiamą veiklą.“

„Dažnai tokių įmonių akcininkų arba investicinėse sutartyse nustatoma, koks turi būti investuotojo pradinis indėlis ir kaip investuojama bus ateityje. Pavyzdžiui, esant tam tikroms sąlygoms investuotojas įpareigojamas atitinkamais laikotarpiais atlikti papildomas atitinkamo dydžio investicijas. Galima susitarti ir dėl investicijų iš šalies pritraukimo sąlygų, jei toks poreikis kiltų, – patarimus dalija advokatė. – Taip pat akcininkams gali būti aktualu susitarti, kad siekiant užsibrėžto tikslo pelnas tam tikrą laikotarpį ar kol pasiekiami tam tikri pelningumo rodikliai nebus dalijamas tarp akcininkų, o bus reinvestuojamas, naudojamas specifiniu būdu.“

Konfidencialumas ir intelektinės nuosavybės režimas

„Jei įmonės veiklos tikslai paremti specifine originalia idėja, jos autoriams aktualu užsitikrinti, kad potencialus investuotojas, sužinojęs šios idėjos detales, nenuspręstų įgyvendinti jos savarankiškai. Kita vertus, investuotojui rūpi, kad to paties nepadarytų idėjos autorius, jei sulygtų sąlygų laikytis jam pasirodys nepalanku“, – dar vieną slidžią ribą tarp „startupo“ ir investuotojo įvardija J. Gradauskaitė.

Investuotojas turi įvertinti, į ką investuoja. „Dėl šios priežasties įprasta (dar iki pasirašant akcininkų sutartį) sudaryti konfidencialumo ir informacijos neatskleidimo sutartį, kuri laikoma būtina sąlyga supažindinant su idėjomis ir intelektinės nuosavybės turiniu“, – sako advokatė.

Šalims nusprendus bendradarbiauti įsipareigojimai dėl disponavimo informacija įtraukiami į akcininkų sutartį.

Jei idėja, kuria paremtas verslas, negali būti išreikšta objektyvia forma – kaip konkretus kūrinys, išradimas ar panašiai, – teisiškai tokios idėjos apsaugoti praktiškai neįmanoma, taigi svarbu, kad ji liktų neatskleista, kol bus tinkamai pasirengta ją įgyvendinti, o ir paskui pagrindinius principus, „know-how“ gali būti aktualu laikyti paslaptyje.

„Tokiu atveju geriausia apsauga laikyčiau konfidencialumo susitarimą“, – sako advokatė.

„Jei verslo idėja išreikšta objektyvia forma, pavyzdžiui, verslas pagrįstas išradimu, kuris gali būti patentuojamas, tuomet reikia apsaugoti teises į šį konkretų objektą (intelektinę nuosavybę)“, – aiškina J. Gradauskaitė.

„Pramoninės nuosavybės apsaugai galioja teritoriškumo principas (t. y. saugoma ten, kur registruota). Kuo platesnė registracijos (ir apsaugos) teritorija, tuo didesnių investicijų reikia registracijai ir galiojimui palaikyti“, – teisinio reguliavimo ypatumus vardija advokatė.

Taigi „startupas“, gavęs pirminę investiciją, ją turėtų skirti intelektinės nuosavybės apsaugai užtikrinti.

„Jei žvelgtume iš investuotojo pusės, svarbu, kad teisės į išradimą priklausytų įmonei, į kurią investuojama, o ne fiziniam asmeniui, kuris gali bet kada tas teises realizuoti savo nuožiūra“, – sako advokatė.

Tikėtina, kad akcininkų sutartį sudarantis investuotojas reikalaus visą su projektu susijusią intelektinę nuosavybę (tiek sukurtą iki investuotojui prisidedant, tiek ateityje) perleisti įmonei, taip siekdamas apsisaugoti nuo jos išnešimo konkurentui.

„Svarbiausias moksliukas“

Aptariamo pobūdžio akcininkų sutartyse neretai būna vadinamoji nuostata dėl pagrindinio moksliuko (angl. – main geek clause), lietuviškame sutarčių variante dar vadinama sąlyga dėl svarbiausių darbuotojų. Pagrindinis verslo variklis – atradėjas, išradėjas ar tiesiog idėjų generatorius, organizatorius paprastai ne tik turi įmonės akcijų, bet ir yra jos darbuotojas.

„Tokiam darbuotojui palikus savo darbo vietą ir įsidarbinus (arba įkūrus) su pirmine darboviete konkuruojančioje įmonėje, svarbu užtikrinti, kad jis nedarytų įtakos įmonės valdymo sprendimams savo turimų akcijų suteikiamais balsais ir neturėtų prieigos prie įmonės informacijos, – aiškina advokatė. – Tokioje situacijoje saugiklio vaidmenį atlieka į akcininkų sutartį įtraukiama nuostata, pagal kurią vadinamiesiems pagrindiniams moksliukams palikus darbą įmonėje, investuotojas turi teisę iš jų priverstinai nupirkti įmonės akcijas už pagal iš anksto sutartus kriterijus nustatytą kainą, taip pašalindamas juos iš įmonės valdymo.“

SVARBU!

Akcininkų sutartyse gali būti susitariama dėl:

bendrovės veiklos sričių ir strategijos

valdymo organų struktūros

akcininkų balsavimo ir valdymo organų sprendimų priėmimo tvarkos

investicijų į įmonę, pelno naudojimo ir dividendų skirstymo tvarkos

akcijų nuosavybės (pvz., maksimalaus galimo valdyti akcijų skaičiaus) ir jų perleidimo tvarkos (įskaitant pirmenybės teisių įgyvendinimą, aklavietės situacijų sprendimą, akcijų perleidimo išorės investuotojams)

nekonkuravimo, konfidencialumo

ginčų sprendimo tvarkos ir pan.