Viktorijos Vaičiulienės (29) mados namų „V&V Boutique“ verslo istorija yra tiesiogiai susijusi su pačios verslininkės savęs paieškomis. Gyvenimas lyg ir siūlė šiek tiek paprastesnius variantus, bet pašnekovė pagaliau nusprendė atsiduoti savo didžiausiam pomėgiui. Iš to ir gimė verslas.

Verslą kūrė po kruopelytę

V. Vaičiulienė pasakoja, kad nuo pat mokyklos laikų ji buvo įsitikinusi, jog gyvenime veiks kažką kita nei verslas. „Niekuomet neplanavau būti verslininke. Tai niekuomet nebuvo mano siekiamybė ar gyvenimo tikslas. Mokykloje mokslai sekėsi puikiai, todėl svajonėse save mačiau kaip gydytoją arba teisininkę. Taip gyvenimas ir pasisuko. Po ilgų studijų rankose atsidūrė teisininkės diplomas, tačiau giliausiame širdies kampelyje šalia įstatymų ir teisės aktų visuomet buvo ta sritis, kuri mane itin traukė visą gyvenimą, – grožio kūrimas ir noras atrodyti išskirtinai“, – pasakoja ji.

„Žinodama, kad elgiuosi ne taip, kaip teigia pagrindiniai verslo principai, kartu viduje tikiu, kad visą gyvenimą turi nugyventi priimdamas sprendimus širdimi“

V. Vaičiulienė

Pašnekovė teigia, kad pirmieji žingsniai versle buvo gana atsargūs. Dabar ji tuo labai džiaugiasi. Atsargumas, kaip paaiškėjo, buvo teisinga taktika. „Aš savo verslą lipdžiau po kruopelytę. Visuomet pasvajodavau, kad pirmieji mano drabužiai turėtų profesionalias fotosesijas, etiketes, vardinius maišelius ir būtų parduodami iš vardinio drabužių salono. Deja, sveikas protas grojo pirmuoju smuiku. Kelerius metus klientes priimdavau namie. Tik po daugelio metų pasiryžau kurti įmonę, įdarbinti žmones, įkurti vardinių drabužių saloną. Manyčiau, kad būtent tie atsargūs, itin pasverti pirmieji žingsniai ir neleido nudegti“, – svarsto V. Vaičiulienė.

Skonis – Dievo dovana

Už savo skonį, stiliaus pajutimą verslininkė visų pirma dėkinga savo mamai. „Manyčiau, kad estetikos suvokimas kilo iš šeimos. Dar vaikystėje mama mudvi su sese apmegzdavo, o paūgėjusias ir pas savo siuvėją nusivesdavo, sakydama, kad mergaitės turi visuomet atrodyti tvarkingai ir gražiai. Savo spintose mes praktiškai neturėjome turginių daiktų, nors pirkti kokybiškesnių drabužių ir nelabai buvo iš ko. Mama sugalvodavo, kaip išsisukti iš padėties ir aprengti dvi paneles. Šiuo metu mano kūryboje vyrauja ta pati ramybė ir kuklus moteriškumas, kurį mama ir įdiegė vaikystėje“, – pasakoja pašnekovė.

Deja, ne visiems taip pasiseka. Kartais nėra kam išmokyti lavinti skonį. „Aš visuomet sakiau ir iki šiol sakau, kad parduotuvės yra pilnos puikių drabužių. Tačiau Dievo dovana juos išsirinkti iš tokios gausybės yra apdovanotos toli gražu ne visos moterys. Juk gražus sijonas gali būti viename parduotuvės kamputyje, deranti palaidinė kitame, batus galbūt gali pritaikyti tuos, kurie seniai laukia demonstracijos ir tingiai niurkso spintos kamputyje, na, o rankinės gali tekti ieškoti dar kitoje parduotuvėje. Taip susikomplektuoti aprangą, žinoma, galima, tačiau, kaip jau minėjau, ir skonio suvokimo, ir laiko moterims pristinga“, – teigia V. Vaičiulienė.

Išlikti žmogumi

Pašnekovė tikina, kad labai rimta verslininke taip ir nespėjo pasijusti. Sprendimus ji dažnai priima ne tik protu, bet ir širdimi. „Žinodama, kad elgiuosi ne taip, kaip teigia pagrindiniai verslo principai, kartu viduje tikiu, kad visą gyvenimą turi nugyventi priimdamas sprendimus širdimi. Pinigai pinigais, o dirbant su žmonėmis svarbiausia yra geranoriškumas. Man tėvai per daugybę metų turbūt yra įkalę į galvą vieną šventą teiginį: „Kad ir kas nutiktų, svarbiausia –išlik žmogumi.“ Tokia stengiuosi ir būti: tiek žmona, tiek mama, tiek atlikdama verslininkės, tiek darbdavės vaidmenį“, – savo vertybes įvardija V. Vaičiulienė.