Kiekvienas verslininkas svajoja apie sėkmingą ir nuolat augantį verslą. Viena iš privalomų plėtros pakopų – užkariauti užsienio rinkas. Tačiau būti geru eksportuotoju nėra paprasta. Atrodytų, kad užtenka gero produkto, bet… Visgi kaip sekasi užsienio rinkose jau prasimušusioms įmonėms, koks užsieniečių požiūris į Lietuvą bei jos verslininkus.

Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas ir vienas įkūrėjų Giedrius Bagušinskas dalydamasis savo bei kolegų patirtimi pastebėjo, kad neretai šalies verslininkų noras užkariauti užsienio rinkas taip ir lieka tik graži svajonė. Kokios pagrindinės nesėkmių priežastys? Problema ta, kad dažna įmonė eksportą nustumią į antrą ar trečią prioritetų sąrašo vietą. Laukiama ir tikimasi, kad eksportas pagrietį įgaus savaime. Deja, tokios viltys yra paprasčiausiai naivios. Norint tapti geru eksportuotoju būtina rimčiau į tai susikoncentruoti.

Pasak G. Bugušinsko, Lietuva pasaulyje nėra labai žinoma. Dažnas užsienio verslininkas, su kuriuo siekiama susitarti dėl bendradarbiavimo, apie ją paprasčiausiai nėra nieko girdėjęs. Štai kodėl pirmiausia būtina įtvirtinti savo prekių ženklą, investuoti į jo reklamą.Kita vertus, lietuviai dažnai pervertina savo galimybes. Užsienyje gamybos ir prekybos apimtys yra gerokai didesnės, tad prieš metantis į tas rinkas būtina apskaičiuoti savo galimybes. Galbūt jūs paprasčiausiai nepajėgsite įvykdyti užduočių.

G. Bugušinskas pastebėjo, kad produkto išskirtinumas toli gražu negarantuoja sėkmės. Kartais tam tikras produktas paprasčiausiai nežinomas šalyje, kurią ketinama užkariauti, todėl reikia didelės investicijos į reklamą. Prieš imantis veiksmų privalu įvertinti, ar pajėgsite skirti didelį pinigų srautą. Būtinybės investuoti į reklamą galima išvengti produkciją pardavinėjant su svetimu prekių ženklu, tačiau tuomet visiškai prarandama kontrolė. Vis dėlto keturi penktadaliai verslininkų šiuo metu elgiasi būtent taip. Nemažai barjerų atsiranda ir pačiose įmonėse. Kartais nepakanka gebėjimų ir žinių, kaip investuoti.

Akcininkams neretai arba trūksta ryžto, arba tarpusavio supratimo, arba tiesiog per stipriai koncentruojamasi į vidaus rinką. Labiausiai pasiteisina dalyvavimas didžiosiose parodose. Tiesa, jų nauda išryškėja lėtai, todėl reikia kantrybės. G. Bugušinsko teigimu, lietuviai nori kuo greičiau gauti rezultatą, bet užsienio verslininkai svarbių sprendimų greitai paprasčiausiai nepriima.Reikėtų pirmiausia atsirinkti šalį, kurioje verslas turėtų potencialą. Svarbu sukaupti informaciją apie populiaciją, kainų lygį, produkto importo struktūrą. Rezultatą atneš tik kryptingas ir atkaklus darbas. Itin svarbūs ir asmeniniai ryšiai, kuriuos būtina megzti parodose ir kituose renginiuose.

Tuo tarpu Joacimas Bernhardssonas, Švedijos garbės konsulas ir UAB „Baltic Business Center Klaipėda“ vadovas atskleidė įdomių, tačiau dažnai nepatogių faktų apie Lietuvos ir Švedijos verslininkų bendravimo ypatumus.Pasak jo, lietuviai labai skiriasi nuo švedų. Lietuvos verslininkai dažniausiai nori turėti absoliučią savo įmonės kontrolę (nuo svarbiausių sprendimų iki to, koks tualetinis popierius bus naudojamas biure), o švedai yra labiau komandos žaidėjai. Be to, lietuviai skuba priimti sprendimus, o švedai viską daro lėtai, ilgai mąsto; lietuviai nori turėti viską ir bando aprėpti daug sričių (nuo metalo perdirbimo iki taksi verslo), o švedai koncentruojasi į vieną produktą. Visi šie skirtumai neretai lemia konfliktus.

Negana to, švedai šiek tiek keistai įsivaizduoja Lietuvą ir jos gyventojus. J. Bernhardssonas teigė, kad jo tėvynainiai į mūsų šalį dažnai žiūri kaip į bananų respubliką, kurioje gal net elektros nėra. Lietuviai įsivaizduojami ir kaip vagys, nusikaltėliai, skurdžiai. Tik atvažiavę čia jie pamato, kad mūsų šalis nėra atsilikusi, ir pakeičia požiūrį. Vis dėlto pirminis nusiteikimas pridaro nemažai žalos.