Vilniaus centre ir netoli jo atidarius didelius prekybos centrus, prekybinės miesto gatvės susidūrė su didele konkurencija ir ėmė tuštėti. Tai paskatino Jolantą Mickevičiūtę (34), Rūtą Sauliūtę (37) ir Lauryną Zdanavičiūtę (30) sukurti projektą „Streets“, kuris skatintų prekybinių gatvių verslą ir kurtų gyvo bei šiuolaikiško miesto įvaizdį. „Norime grąžinti žmones į pagrindines miesto gatves. Be to, pristatome ne tik komercinę, bet ir kultūrinę miesto pusę: daug dėmesio skiriame kultūrai, istorijai ir menui“, – projektą pristato jo kūrėjos ir priduria, kad „Streets“ sudaro trys dalys: žurnalas, interneto svetainė ir „Facebook“ profilis.

Idėja kilo pamačius pavyzdį svetur

J. Mickevičiūtė pasakoja, jog idėjos užuomazgai įtakos turėjo tai, kad jau kurį laiką galėdavo pavartyti vienos Skandinavijos šalies sostinės prekybinių gatvių leidinį, kuris ir sukėlė tokių minčių: „O kodėl gi Lietuvoje negali būti ko nors panašaus?“

Apie Vilniaus prekybinių gatvių problematiką kalbama jau daug metų, dar prieš ekonomikos krizės bangą, nuvilnijusią 2008 metais. Būta ir mėginimų gaivinti Senamiesčio prekybinę erdvę, bet realios naudos tai nedavė: vis dažniau spaudoje pasirodydavo pranešimų, kad Vilniaus prekybinėse gatvėse nėra jokios gyvybės, priduria pašnekovė.

Bendramintė R. Sauliūtė taip pat sutinka: „Europoje kiekviena šalies sostinė turi savo pagrindinę miesto arteriją, o Vilniuje tokios sąvokos nėra.“

„Savo projektu norime paveikti vietinį žmogų, kad jis atsimerktų ir pamatytų, kad mes turime pagrindinę miesto arteriją. Kai pats žmogus tuo įtikės, patikės ir atvykstantieji. Tai yra ir tam tikra įvaizdžio formavimo priemonė“, – papildo J. Mickevičiūtė.

Taigi nusibrėžusios planą, kad Vilniaus prekybinių gatvių žemėlapyje atsidurs Gedimino prospektas, Vokiečių, Didžioji ir Vilniaus gatvės bei tarp jų išsiraizgiusios gatvelės, projekto plėtotojos nusprendė, kad reikia sujungti šių gatvių prekybininkus, kultūros atstovus, verdantį Senamiesčio gyvenimą ir visa tai parodyti vienoje platformoje.

Tai turi būti miesto žurnalas, toks kaip gatvės muzikantai: jie savęs neapmokestina, galima klausytis muzikos neperkant bilieto, tad ir leidinys turėtų būti laisvai pasiekiamas.

J. Mickevičiūtė

Sudomins ir vietinius, ir užsieniečius

„Projektas apima tris produktus: leidinį, interneto svetainę ir „Facebook“ profilį, kurie vienas kitą papildo. Mūsų tikslas – parodyti, kaip kartu dera tai, ką mes vadiname prekyba, kultūra, laisvalaikiu ir verslu. Todėl kuriame žurnalą, kuriame sujungtos šios pagrindinės temos. Interneto svetainė iš dalies dubliuojasi su leidiniu, bet ji nuolat pulsuoja gyvybe: pristatomi renginiai, parduotuvės, kavinės. Turime rubriką „Susipažinkime“, kurioje galima rasti, kas nauja atidaryta. „Facebook“ profilis vadinasi „Paparacio kronikos“, o jo mintis paprasta: fiksuodami tai, kas vyksta tose gatvėse, pranešame apie išpardavimus, renginius. Pavyzdžiui, Kalėdoms suorganizavome gražiausios vitrinos rinkimus“, – pasakoja bendraįkūrėja J. Mickevičiūtė.

Projektas orientuotas į vilnietį, taip pat Vilniuje gyvenantį, dirbantį užsienietį ir žmones, kurie čia atvyksta, todėl informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Skaitytojas neras turistinių maršrutų, bet bus naujienų apie gatvių gyvenimą, požiūrį į madą, kultūrą. Pirmenybė teikiama smulkiam šeimos verslui, butikams, kultūros ir meno atstovams, taigi kiekvienas gali ką nors sužinoti arba tiesiog pajusti, kuo gyvena šis miestas.

„Streets“ kūrimo užkulisiai

Pirmasis žurnalo numeris dienos šviesą išvydo 2014 m. spalį, kartu pradėjo veikti ir interneto svetainė. Šiuo metu leidinį galima rasti oro uoste, verslo centruose, kavinėse. Naujas leidinio numeris turėtų pasirodyti kas sezoną, minint keturis metų laikus, mat ir jį parengti užtrunka apie kelis mėnesius. Idėjos kūrėjos skaičiuoja, kad sukurti tokį projektą kainavo nemažai – apie 14,5 tūkst. eurų. Didžiausią dalį surijo spauda ir platinimas.

Pagrindines pajamas planuojama surinkti iš reklamos, taigi apmokestinti žurnalo bent kol kas neketinama. J. Mickevičiūtė teigia: „Tai turi būti miesto žurnalas, toks kaip gatvės muzikantai: jie savęs neapmokestina, galima klausytis muzikos neperkant bilieto, tad ir leidinys turėtų būti laisvai pasiekiamas.“

Trijulė jau ilgą laiką kartu dirba vienoje reklamos agentūroje, o jų klientai yra prekybos centrai, tad žinių, kaip sukurti skaitytojui patrauklų leidinį, joms netrūko, nes panašių projektų buvo ne vienas. Tačiau, kilus minčiai išgvildenti savo idėją, viena pagrindinių bėdų tapo finansavimo šaltinio paieška.

„Ieškojome informacijos apie įvairias finansavimo galimybes, apie paramą projektui. Šioje vietoje jaučiamės atsitrenkusios į kažkokią sieną ir nežinome, kuo pasinaudoti. Informacija yra specializuota, kad ją suprastum, reikia būti tos srities specialistu“, – patirtimi dalijasi J. Mickevičiūtė.