Ugnė Kardelytė (25) – jaunoji tvarios mados dizainerė. Dar būdama vaikas ji jau žvalgėsi galimybių papuošti įprastus drabužius ar aksesuarus. Kaip ji pati sako: „Jau nuo mažų dienų mėgau drabužius bei aksesuarus pakoreguoti namų sąlygomis – nagų laiku išpaišydavau rankines, rankomis išsiuvinėdavau mėgstamas frazes ant švarkų.“ Tad šiandien vis labiau populiarėjančią tvarią madą Ugnė pažįsta senokai.

Nereikalinga tekstilė prikeliama naujam gyvenimui

Dažnas menininkas visų pirma per kūrybą siekia saviraiškos arba perduoti tam tikrą žinią. U. Kardelytė neneigia dizainerės veiklą pasirinkusi taip pat vedama panašių tikslų: „Man svarbi saviraiška, analizuojant dabartinį laiką ir save, patinka puošti moteris, vyrus ir skatinti mados industrijos tvarumą bei skaidrumą.“ Pramokusi siūti, o vėliau pradėjusi studijuoti mados dizainą, pašnekovė seną tekstilę rinkosi dėl ekonominių priežasčių. „Dažnai tekdavo rinktis ne naujus audinius iš parduotuvių, o pigesnes alternatyvas, nes ne visada pakakdavo pinigų trokštamoms medžiagoms“, – prisimena Ugnė. Tiesa, pradėjusi kurti iš nereikalingos tekstilės, šiandien teigia turinti jau kitokius tikslus – ne tik aprengti, bet ir supažindinti su greitosios mados padariniais, parodyti alternatyvas, sukurti naują gyvenimą jau nebereikalingai tekstilei. Dabar menininkės drabužiai gimsta antrą kartą panaudojant užuolaidas, staltieses, dėvėtus drabužius, likučius, atlikusius nuo gamybos. Jos kolekcijose galima pamatyti tiek paltų, tiek suknelių ar kitų viršutinių drabužių.

Konkurencijos nejaučia

Ir, nors apie tvarumą įvairiose, ne tik mados, srityse kalbama vis dažniau, dizainerė nesidrovi pripažinti buvusi viena pirmųjų tokio pobūdžio kūrėjų Lietuvoje: „Išaugus pasaulio susirūpinimui ekologija, aš jau buvau viena pirmųjų Lietuvos dizainerių, kalbančių apie drabužių perdirbimą, mados tvarumą ir kurianti iš antrinės tekstilės.“ Kartais pasirodantys kiti tvarią madą kuriantys prekių ženklai kūrėjos negąsdina ir konkurencijos dėl jų ji nejaučia, nes tam, kad tokią veiklą išlaikytum, reikia nemažai pastangų. Anot Ugnės, išlaikyti vienetinių perdirbtų drabužių verslą nėra lengva – daug kas ėmęsi verslo mados industrijoje greitai pamato, kad į šį darbą reikia įdėti daug pastangų, laiko, žinių ir investicijų. „Nelaikau perdirbtus drabužius kuriančių žmonių savo konkurentais. Manau, kiekvienas dizaineris turi savo braižą, stilistiką, tad vietos užteks visiems. Džiaugiuosi, kad vis daugėja sąmoningai mąstančių, tvariau besistengiančių kurti prekių ženklų“, – įsitikinusi dizainerė.

Antrinė mada nebūtinai antrarūšė

Pradėjusi nuo siuvėjos darbo, U. Kardelytė neapleido pomėgio apsilankyti vadinamuosiuose „skudurynuose“, kur ieškodavo išskirtinių aprangos detalių ar audinių savo darbams. Siuvimu iš antrinės tekstilės Ugnė užsiima apie pusantrų metų. Pamažu auginusi klientus, pašnekovė nėra linkusi juos dėlioti į stalčiukus ar atsirinkti tik tam tikrą tipažą. „Nesu linkusi klientų įsprausti į rėmus, nes ir pati esu gana įvairiapusiška, o ir darbo su individualiais klientais specifika, lankstumas kviečia į mano studiją užsukti kone kiekvieną. Vis dėlto per laiką pamačiau, kad pas mane ateina žmonės, siekiantys kokybės, individualiai tinkamo įvaizdžio, unikalaus ir atspindinčio asmenybę. Paprastai mano klientai yra linkę investuoti daugiau į vieną drabužį nei į kelis prastesnius, tad galiu sakyti, kad jie tikrai sąmoningi“, – pasakoja U. Kardelytė. Tokiems klientams nekelia nuostabos, kad iš panaudotos tekstilės pasiūtas drabužis gali kainuoti nemažai. Vis dėlto kūrėja yra sutikusi žmonių, kurie dar užklausia apie kainą, perkopiančią greitosios mados kainas. „Kartais sunku ir klientui paaiškinti, kodėl mano studijoje pasiūtas perdirbtas drabužis yra brangesnis nei greitosios mados parduotuvėje. Džiaugiuosi, kad tokių klientų atsiranda vienetai“, – sako pašnekovė ir tikina, kad tokie klientai pamiršta ne tik kūrėjų mokesčius valstybei, bet ir tai, kad renkasi vienetinius drabužius, siuvamus konkrečiai pagal jų figūrą.

Kūrėjo kasdienybė – įdomus turinys

Daugiausia apie savo veiklą mados dizainerė šiuo metu pasakoja socialiniuose tinkluose ir sako, kad kasdienybė sulaukia daugiausia susidomėjimo. „Labiausiai pasiteisino būti savimi ir transliuoti auditorijai tai, ką darau kasdien – eskizų piešimas, siuvimas, renginių užkulisiai. Žmonėms patinka „dalyvauti“ mano darbo procese, stebėti, kaip gimsta jų apranga, užduoti klausimus, bendrauti su manimi“, – šypsosi U. Kardelytė. Sekdami ją žmonės gali stebėti ir jos kolekcijas, fotosesijas. Paklausta, ar veikla jau neša pelną, dizainerė neslepia: „Labai norėčiau pasakyti, kad taip, tačiau kol kas pelninga jos dar negalėčiau pavadinti. Atsipirkimo taip pat dar reikės palaukti, nes tai, kiek laiko ir pinigų įdėjau gilindama žinias, mokydamasi skirtingų šios srities profesijų, kol kas yra didžiausia investicija.“

Iš santaupų įsirengusi studiją, nusipirkusi įrangą, kūrėja nepaliauja investuoti į savo žinias ir teigia, kad kuria, nes nekurti negali. O savęs ieškantiems jaunoji moteris pataria: „Svarbiausia – noras dirbti, negailėti laiko ir širdies, klausytis nuojautos ir būti drąsiems.“