Įkritę į tamsią psichologinę duobę po įvairiausių gyvenimiškų traumų, bandome pakilti, ieškome pagalbos, kreipiamės į psichologus. Bet toji pagalba turi ribas: laiko ir finansines. Gydytojas, žiūrėdamas į laikrodį, informuoja, kad jums laikas išeiti. Jūs suvokiate – gydytojas nėra artimas žmogus, kurio taip reikia. Ir vėl grįžę į tuščius namus smengate į savo juodą duobę… Tokio jausmo, kad jau laikas išeiti, nors nesinori, niekada nepatirsite sąmoningumo namuose „Valandėlė sau“. „Būk, kiek tau reikia“, – pasakys šios idėjos autorė ir šių namų įkūrėja Ernesta Nemanienė su Paula Kimbirauskaite – moterimi, patikėjusia šia idėja ir užėmusia direktorės pareigas.

Juodas periodas

Ernesta laimingai ištekėjo, svajojo auginti ir glausti savo kūdikį. Tačiau visiškai nesitikėjo, kad iki svajonės laukia akmenimis ir ašaromis nulaistytas kelias.

Moteris negalėjo pastoti, supratusi, kad čia jau kažkas ne taip, kreipėsi į gydytojus. Ilgas gydymas, gausybė tyrimų, hormonų terapijos, nepavykęs apvaisinimas, kurio metu nerasta nė vienos kiaušialąstės, ir pasiūlymas pasidomėti įvaikinimo galimybėmis. „Tai buvo ne kelios savaitės ir ne keli mėnesiai, tai buvo keleri metai sunkaus ir juodo periodo“, – pasakoja pašnekovė. Stebuklas įvyko – moteris pastojo, tačiau, praėjus dviem mėnesiams po vaikų gimimo, pasisuko kalba apie skyrybas. „Smigau gilyn tarsi į kažkokią duobę, iš kurios niekaip negalėjau išsikapstyti, o pagalbos ieškoti nebuvo jėgų“, – prisimena Ernesta.

Gimusi idėja

Ne visos dienos būdavo tokios juodos, kartais pavykdavo šiek tiek pakilti ir pradėti ieškoti pagalbos. „Turbūt pasitarnavo mano charakteris, kad vis bent trumpam sugebėdavau pakilti aukščiau savo jausmų, problemų pasidairyti, kas darosi aplink, ir tada smigdavau atgal“, – pasakoja moteris.

Ji suprato, kad taip ilgai tęstis negali. Nenorėjo būti nelaiminga, pikta, įskaudinta, pagiežinga ir emociškai nestabili moteris, kokią matė jos vaikai. Kreipėsi į psichologus – nelabai padėjo. Tačiau, pradėjus ieškoti pagalbos, ir pati aplinka ėmė jai padėti: akiratyje vis atsirasdavo dvasinio tobulėjimo knygų ir žmonių, atskleidusių gilesnius dalykus. Ernestai pavyko suprasti savo nelaimių ir skausmų priežastis, bet atėjo ir kitas, dar didesnis suvokimas: yra daugybė žmonių, kuriems taip pat skauda, jie ieško pagalbos, bet galbūt nežino kur jos ieškoti ir kaip su tuo tvarkytis. Moteris mąstė, kaip galėtų padėti tokiam žmogui: „Kaip norėčiau atidaryti namus, kuriuose svarbiausia žmogus.“

Idėjai tik gimus, ji iškart buvo ir palaidota. „Pirkti sodybą – nėra finansų, suvaldyti verslą – nieko neišmanau, viena auginu dukras…“ – Ernesta rado labai daug pasiteisinimų, kodėl negali to daryti.

Mažas žingsnis ir ledai pajudės

Nors Ernesta tarsi atsisakė idėjos, bet jos viduje ji visada liko gyva. Moteris mėgo apie ją pasakoti kitiems. Vieną dieną apie tai papasakojus bičiuliui, jis be galo nustebo: „Ko tu dar lauki? Idėja nuostabi, nieko panašaus nesu girdėjęs. Nebėk 100 žingsnių į priekį, o ženk tą pirmąjį ir pamatysi, kaip viskas pajudės.“ Ernesta iki šiol jaučiasi dėkinga už šiuos žodžius. Ir iš karto žengė mažą, bet reikšmingą žingsnį. „Facebook“ platformoje papasakojo savo juodo kambario istoriją, apie šviesos paieškas ir pakvietė moteris susitikti moterų ratuose.

Pranašiški žodžiai

Kaip bičiulis sakė, taip ir nutiko – viskas tarsi pradėjo dėliotis savaime. Ernestos mama, visą gyvenimą kūrusi ir puoselėjusi Šiaulių centre grožio verslą, nusprendė, kad jau pavargo, ir ėmė jį pardavinėti. Vieną rytą moterims susitikus išgerti kavos ir jaukiai paplepėti, įvyko esminiai pokyčiai. Ernesta pasakojo mamai, kaip stipriai jai patinka vesti moterų ratus ir apie savo sąmoningumo namų svajonę. Jos mama ir sako: „Imk „Valandėlės“ patalpas ir kurk savo centrą, apie kurį svajoji. Pasirašom nuomos sutartį, žinau, kad tu gali. Tik gal pasiūlyk prisijungti Paulai, nes jos logiškas mąstymas ir gebėjimas valdyti verslą tau pagelbės.“

Skleisti šviesą aplinkai

Pirminė Ernestos idėja buvo pagalba moterims, išgyvenusioms skyrybas. Bet, kaip ji pati pasakoja, dažant patalpų sienas, įvyko nušvitimas: „Juk visiems skauda vienodai, tik skirtingai su savo skausmu tvarkomės, skirtingai skausmą suvokiam. Koks skirtumas – tu vyras ar moteris – skausmas visiems vienodas. Tada su Paula nusprendėme, kad „Valandėlės“ durys bus atidarytos visiems.“

Į šiuos namus gali ateiti kiekvienas, nesvarbu kokį skausmą, išgyvenimą, traumą, priklausomybę ar tiesiog vienišumą jaučiantis. Gali ateiti ryte ir išeiti vakare, gali pasilikti ir nakčiai. „Norėjau vietos, į kurią žmogus ateitų ne tik renginio ar praktikos metu, o jam pasibaigus išeitų į savo keturias sienas ar slegiančią šeimos atmosferą. Norėjau vietos, kurioje jis galėtų būti tiek, kiek nori“, – pasakoja pašnekovė. Tai bendruomenė, kurioje kiekvienas yra mylimas ir priimamas. „Padedame žmogui pajusti lengvumą krūtinėje, pabūti, kol jis pats ras išeitį iš kažkokių padėčių“, – sako Ernesta.

Šiuose sąmoningumo namuose vykdomos įvairiausios veiklos, vieni užsiėmimai mokami kiti ne: masažai, šokio judesio praktikos, „Access Bars“ procedūros, mandalų dirbtuvės, neurografikos užsiėmimai, rankdarbių dirbtuvės, bet labiausiai lietuviai mėgsta mistiką, nes populiariausia tarologė Sandra, pas kurią vietos dingsta akimirksniu – vos tik paskelbus registraciją. Taip pat šiauliečiai labai muzikalūs – mėgsta viską, kas susiję su muzika, garsų terapija. Po vinių praktikos žmonės pajunta, kad jiems pasaulyje jau nėra nieko neįmanomo.

Kviečiami įvairiausi lektoriai. Jie, atveždami kažką naujo, su kiekviena praktika keičia ne tik lankytojų suvokimus, bet ir pačias „Valandėlės sau“ kūrėjas. Tai ypatingas darbas, leidžiantis prisiliesti prie įvairiausių žmonių istorijų. „Valandėlė sau“ – ne pelno siekianti organizacija, jos pelnas – tai nurimęs žmogaus veidas, patvirtinantis, kad eina teisinga linkme. „Tikrai niekada nemaniau, kad visa tai bus mano darbas. Kad turtėsiu atiduodama“, – pasakoja Ernesta.

Problema – komunikacija ir finansavimas

Pirminė problema, su kuria vis dar susiduria moterys, – komunikacija. Žmonės nesupranta šių sąmoningumo namų veiklos principo, netikti, kad gali būti nemokamų dalykų. Kad galima tiesiog ateiti atsigerti arbatos, paskaityti knygą ir tai yra visiškai nemokamai.

Sąmoningumo studijų rinkoje tikrai daug, bet namų, į kuriuos gali ateiti žmogus, išsiimti raktą iš lauke esančio seifo (jei viduje tuo metu niekas nevyksta), užeiti į vidų ir būti ten tiek, kiek jam reikia, – tokių nėra. Centre įrengtas pietų stalas, virtuvė, miegamasis kambarys, tad čia galima kurį laiką ir gyventi. „Nakvynė kainuoja, puodelis arbatos skaityklėlėje ar prie židinio – ne“, – pasakoja Ernesta.

Kita problema – finansavimas. Kadangi tai ne pelno siekianti organizacija, gyvenanti iš fizinių aukų, vedlių paramos bei žmonių atsiskaitymo už praktikas, pavykus gauti didesnę paramą iš šalies, planuojama siūlyti ir daugiau nemokamų veiklų bei pagalbos žmogui. Vis dėlto kol kas paramos sulaukiama vangiai.

Įgyvendinta mamos svajonė

Kurdama „Valandėlės sau“ patalpas, Ernesta pastebėjo, kad viskas įrengta keistai – tarsi taip, kaip turi būti, ir beveik nieko nereikia keisti. Apie tai papasakojo savo mamai: „Tu turbūt pati nesupranti, kad ne grožio salonui prieš 16 metų paruošei patalpas.“ Tačiau išgirdusi mamos atsakymą, dar labiau nustebo pati: „Dukryte, aš visada svajojau apie tai, kas tavo rankomis šiuo metu vyksta.“ Ernesta pirmą kartą išgirdo šią tylią mamos svajonę. Po kurio laiko „Valandėlėje sau“ apsilankė lektorius – mamos jaunystės pažįstamas. Jis taip pat paantrino, kad toks centras buvo ir mamos svajonė: „Ernesta, tavo mama man prieš daug metų papasakojo apie svajonę, apie vietą, kurią žmonės namais vadins ir ramybę juose atras.“

„Kai tikrai randame savo kelią, atpažįstame, kad tai jis. Todėl linkiu: klausykite savęs, nes visus atsakymus jau turite. Ne prote, o širdyje“, – šiltų linkėjimų siunčia Ernesta ir kviečia drąsiau užsukti į sąmoningumo namus „Valandėlė sau“.