Kiekviena močiutė, ko gero, jaučia pareigą iki soties pamaitinti anūkus, todėl užsukus pas ją į svečius tenka kiek atlaisvinti diržą ir paruošti skrandį maisto puotai. Močiutė – ir jaukumo, šilumos sinonimas. Štai kodėl Kalvarijų gatvėje esančios Močiutės kepyklėlės pavadinimas atrodo tiesiog tobulas. Pamatęs iškabą ir užuodęs viliojančius kvapus kaipmat užsimanai įžengti pro duris ir valgyti, valgyti, valgyti… Susitikome su viena kepyklėlės įkūrėjų Jūrate Stražinskiene ir pasikalbėjome apie bandeles, lietuvių konservatyvų skonį bei sunkumus ieškant tinkamų patalpų.

„Dėl pavadinimo buvo daug diskusijų. Man jis labai asocijavosi su kokybe, šiluma. Juk visi turime močiutes: geras ar blogas, jaunas ar senas. Močiutės šiaip jau ir anūkus myli labiau nei vaikus. Be to, močiutės temą galima visaip rutulioti. Štai ir mes parsivežėme iš tikros močiutės seną radiją, Vaidas iš draugo močiutės atsivežė verpimo ratelį…“ – apie kepyklėlės pavadinimo kilmę pasakojo J. Stražinskienė.

Vaidas – ponios Jūratės sūnus. Būtent jį reikėtų laikyti tikruoju Močiutės kepyklėlės įkūrėju. Dar 2010-aisiais Vaidas dalyvavo Lietuvos kredito unijos organizuotame projekte ir gavo paskolą verslo pradžiai.

Veiklos krypties pasirinkimą iš dalies lėmė Vaido motinos išsilavinimas ir ilgametė darbo patirtis konditerijos srityje. Taip ir išėjo, kad Močiutės kepyklėlė tapo savotišku šeimos verslu.

„Aš jau seniai svajojau apie ką nors panašaus, bet niekaip nesiryždavau. O štai Vaidas yra varomoji jėga. Jis turi verslumo gyslelę, nuolat ką nors išbando. Šis projektas buvo pasirinktas iš dalies ir dėl to, kad sūnus norėjo išpildyti mano svajonę. Be to, šioje srityje dirbu jau daug metų, todėl galiu realiai padėti, turiu ryšių su žaliavų, įrenginių tiekėjais“, – kalbėjo J. Stražinskienė.

Močiutės kepyklėlėje jauku. Čia stovi senas, deja, neveikiantis radijas, jau minėtas verpimo ratelis, sienos nukabinėtos senomis fotografijomis.

„Norėjome, kad atmosfera kuo labiau tiktų prie pavadinimo. Pradėję įrengimo darbus labiausiai nusivylėme dizaineriais. Paskui ilgai diskutavome, kas jie tokie ir už ką ima pinigus… O gal mes buvome bjaurūs? Daugybė niuansų mums visai netiko, todėl galiausiai nusprendėme patys visko imtis.

Dizainą kūrėme pamažu. Gal ir reikėtų dar ką nors patobulinti, bet koks įspūdis susidaro pirmą kartą įėjus pro duris? Daug kas sako, kad čia jauku, šilta. Didžiausia dalis kabančių nuotraukų yra iš mūsų giminės istorijos. Vienoje nuotraukoje yra ir mano mama, kai buvo aštuoniolikos. Kai ji man dabar paskambina, klausia: „Kur esi? Mano kepyklėlėje?“ – juokiasi J. Stražinskienė.

Neabejotinai daugiausia jaukumo prideda kvapai… Šviežios bandelės ir pyragai skleidžia velniškai malonų aromatą. Viskas nuo pradžios iki pabaigos rušiama ir kepama vietoje. „Mes viską darome patys. Gauname žaliavas, patys maišome ir kočiojame tešlą. Stengiamės neprekiauti sena produkcija. Valandą prieš darbo pabaigą jau nukainojame kepinius. Jeigu žmonės pas mus ateina, vadinasi, ima atskirti kokybiškesnius gaminius. Yra klientų, kurie išsiklausinėja, nori būtent to ir ano. Mes nesame itin apkrauti ir neišnaudojame visų pajėgumų, todėl kartais galime atsižvelgti į konkrečius pageidavimus. Būna, kad iškepame pyragą ar paruošiame užkandžių“, – pasakoja J. Stražinskienė.

Koks lietuvių skonis? Kokias bandeles jie mėgsta labiausiai? J. Stražinskienė sako, kad esame gana konservatyvūs. Dažnam lietuviui ko nors naujo, neišbandyto ir nepatikrinto niekaip neįsiūlysi. Žinoma, pasitaiko nemažai išimčių. „Ne paslaptis, kad lietuviai yra konservatyvūs. Jeigu aš paprastai valgau bandeles su varške, tai ir toliau valgysiu. Kartais siūlome pabandyti kokią naujovę, bet klientai atsisako.

Negaliu sakyti, kad nevalgomos, pavyzdžiui, sluoksniuotos tešlos bandelės. Yra jų mėgėjų grupė. Kartais pagalvojame, kad mūsų asortimentas per didelis – žmonės susipainioja. Jie ilgai žiūri ir nebežino, ko norėtų. Gal vienu metu net persistengėme, nes kiekvieną dieną atsirasdavo kokia nors naujiena. Ta naujiena visiems labai patikdavo, o tada truputį išseko fantazija ir apsistojome ties tam tikru asortimentu. Vis dėlto nauja gali būti ir pamiršta sena. Artimiausiu metu ketiname sudėlioti savaitės asortimentą ir jį vis keisti“, – atskleidė verslininkė.

J. Stražinskienė sako, kad labai sunku rasti kepyklėlei tinkamą vietą. Juk būna, kad, atrodytų, strategiškai puiki vieta pasirodo esanti niekam tikusi. Nors norėtųsi sulaukti dar daugiau žmonių, Močiutės kepyklėlė negali skųstis lankytojų stygiumi. Yra ir nuolatinių klientų.

„Turime daug nuolatinių klientų. Daugiausia tai aplinkinių įmonių darbuotojai. Pavyzdžiui, ne darbo dieną jaučiame šiokį tokį štilį. Veikia ir žodinė reklama – kažkas ateina, nes draugai pasako, kad buvo pas mus. Kiti užsuka atsitiktinai. Viena moteris sakė, kad mūsų pavadinimas netikslus. Turėtų būti „Saldi pagunda“, nes ji negalinti praeiti pro mus gatve – per daug kvepia“, – pasakojo verslininkė.

J. Stražinskienės teigimu, kepyklėlės yra lokalus verslas. Jos turi įsilieti į konkrečios kaimynystės panoramą. Jeigu nepavyksta, bus sunku.

„Kol kas dar einame bandymų keliu. Konditerijos gaminiai nėra produktas, dėl kurio žmogus specialiai važiuos iš kito rajono. Kepyklėlių, esančių miesto centre, senamiestyje ar Šiaurės miestelyje, mes net konkurentais nelabai laikome. Konkurencija būtų, jei dirbtume šalia.

Prisimenu, kartą viena moteris labai smagiai nuteikė. Ji gyveno tiesiai virš parduotuvės „Soto“ ir sakė labai džiaugusis, kai ją atidarė, bet vėliau paaiškėjo, kad ten jai neskanu. Gal dėl to, kad kepama iš šaldytos tešlos. Ta pagyvenusi moteris pasakojo, kad atvažiuoja pas mus troleibusu, suvalgo bandelę ir pėsčia pareina namo. Taip susikurdavo pramogą. Bent kartą per savaitę ji pasirodydavo.

O iš tikrųjų žmonės specialiai iš toli nevažiuoja. Taip, norėtųsi kvėpuoti laisviau, todėl dairomės, kur galėtume išvežti dalį gaminių“, – dėstė ji.

Verslininkams knieti atidaryti dar vieną kepyklėlę, tačiau stabdo vis ta pati abejonė: o kas, jeigu pasirinkta vieta pasirodys netinkama?

„Ieškome kavinių, restoranų, parduotuvėlių, kur galėtume prekiauti savo kepiniais. Turime mintį atidaryti dar vienas patalpas, tačiau tam jau reikia investicijų. Jeigu atsirastų gera vieta, gal rizikuotume, bet paieškų procesas –sudėtingas. Aišku, kartais atsitinka taip, kad vieta, kuri atrodė ne visai patraukli, gerokai viršija lūkesčius. Net nežinau, nuo ko tai priklauso. Kaip rasti vietą, kuriai trūktų būtent kepyklėlės?“ – retoriškai klausė J. Stražinskienė.

Močiutės kepyklėlė