„Tai labiau ne verslas, o kultūrinė iniciatyva, kilusi iš mokslo“, – jau pokalbio pradžioje įspėjo Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė, kartu su sutuoktiniu dr. Povilu Blaževičiumi Vilniaus senamiestyje įkūrusi pirmąjį šalyje Žaislų muziejų.

Įžvelgta mokslinio darbo prasmė

P. Blaževičius – archeologas, 2010 m. Klaipėdos universitete apgynęs daktaro disertaciją „Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII–XVII amžiais, remiantis archeologijos duomenimis“. Savo tyrinėjimams pasirinkęs tokį objektą kaip žaislai, 2011-ųjų gruodį jis išleido knygą „Seniausieji Lietuvos žaislai“.

I. Jovaišaitė-Blaževičienė pasakojo, kad vyras ilgai rinkęs medžiagą, kuri dabar ir pristatoma muziejuje. „Nenorėjome, kad informacija dingtų, turėjome tikslą, kad mokslas išeitų į viešumą. Labai liūdna, kai tyrinėjama tik dėl to, kad būtų parašyta disertacija ir vėliau išleista knyga. Mes įžvelgėme prasmę, jei mokslinio darbo tąsa virstų kažkuo daugiau ir kurtų pridėtinę vertę. Siekėme, kad muziejus taptų edukacine vieta, kurioje galima ir mokytis, ir tyrinėti, ir žaisti, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą (toliau – VU TVM) baigusi I. Jovaišaitė-Blaževičienė. – 2010-ųjų kovo 8 d. kartu su vyru įsteigėme viešąją įstaigą.“ Studijuojant magistrantūrą VU TVM, I.Jovašaitei – Blaževičienei labai padėjo įgytos žinios bei paliko didelį įspūdį Sauliaus Urbonavičiaus dėstomas Marketingo dalykas.

Kol buvo ieškoma patalpų, visos naujienos ir nuveikti darbai buvo skelbiami interneto svetainėje www.zaislumuziejus.lt., organizuojamos parodėlės įvairiose galerijose, bet planai buvo dideli ir aiškūs – modernus edukacinis centras, kuriame galima ne tik pamatyti archeologinius, etnografinius ar XX amžiaus žaislus ar jų detales, bet ir viską išbandyti patiems: paliesti, paimti, pažaisti su kopijomis ir pažinti mūsų žaislų paveldą. 2012 m. gruodžio 7 dieną Vilniuje, netoli Sereikiškių parko, įvyko oficialus Žaislų muziejaus atidarymas. Panašius muziejus turi Latvija, Estija, Vokietija, Švedija.

Lengvatinėmis sąlygomis gautoms patalpoms reikėjo didelių investicijų

Įkūrėja pasakojo, kad kreipėsi į Vilniaus savivaldybę dėl galimybės gauti patalpas lengvatinėmis sąlygomis. „Mes komercinėmis sąlygomis išsinuomoti patalpų nebuvome pajėgūs. Be to, muziejui reikia didelės erdvės, o kuo didesnės patalpos, tuo daugiau reikia investicijų norint jas įrengti ir išlaikyti, – sakė I. Jovaišaitė-Blaževičienė ir pasidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė lengvatinėmis sąlygomis išnuomoti Vilniaus senamiestyje esančias patalpas: – Tiesa, patalpas gavome apleistos, jose trejus metus apskritai nieko nebuvo. Turėjome iš savo lėšų daryti remoną, mokėti nuomą. 2012 m. kovo mėnesį pasirašėme su savivaldybe sutartį, kad nuomojame šias patalpas. Po 9 mėnesių atidarėme muziejų.

Reikėjo tvarkyti grindis ir sienas, kurios kai kur net buvo išgriuvusios. Teko dažyti, mūryti, glaistyti. Visa tai darėme patys! Kartais juokaujame, kad tai yra mūsų darbo rankų muziejus. Džiaugiamės, kad turime draugus, kurie tiek daug padėjo. Jie, kaip ir mes, tikėjo, kad Lietuvai reikia tokio Žaislų muziejaus. Mes visi kartu iš idėjos savaitgaliais ir darbavomės – kūrėme erdvę, kurioje dabar ir įkurtas Žaislų muziejus.“

„Žaislų muziejų atidarėme neįlindę į jokias skolas, iš nieko nesiskolinome. Radome įmonių, kurios noriai padėjo. Jei negalėjo 100 proc. paremti, pasiūlė geras kainas. Tiesa, truputėlį liūdna, kad savivaldybės skirtos patalpos buvo tokios apleistos ir tiek daug pinigų turėjome skirti jų remontui – ta suma juk galėjo atitekti muziejaus eksponatams. Na, bet buvo tokios sąlygos, o mes įgyvendinome savo sumanymą.

Manau, mums labai padėjo entuziazmas ir tikėjimas tuo, ką darome. Beje, artėjant žiemai skubėjome! Juk buvo daug išlaidų, o mes neturėjome pajamų – tai buvo geras spyris, kuris padėjo judėti pirmyn!“ – sakė I. Jovaišaitė-Blaževičienė ir pabrėžė, kad kol muziejaus patalpose virė remonto darbai, 2012 m. vasarą Vilniaus centrinėje uiversalinėje parduotuvėje buvo suorganizuota parodėlė, supažindinanti su XX a. 7–10 dešimtmečių žaislais.

Muziejus įdomus ir užsieniečiams

„Turime tris darbuotojus, bet mums padeda ir didelis savanorių būrys. Tai žmonės, dažniausiai turintys labai įdomią veiklą, net nesusijusią su kultūra arba su muziejais, bet norintys įsilieti į štai tokią socialinę kultūrinę veiklą. Dėl to labai džiugu.

Mes iš esmės neturime aiškaus susiskirstymo darbais – visi galime daryti tuos pačius darbus ir dažnai vieni kitus pakeičiame, pavaduojame. Jei darbinga diena, visi išsijuosę dirbame. Aš formaliai esu vadovė, bet dažnai būna daug žmonių, todėl nėra laiko aiškintis, kas ką gali daryti.

Kaip ir visi muziejai, nebeparduodame bilietų iki muziejaus uždarymo likus mažiau nei valandai, nors kai kurie lankytojai primygtinai prašo įleisti. Mes aiškiname, kad nėra prasmės – ateis, sumokės pinigus ir negaus to, ką galėtų gauti turėdami 2 valandas laiko“, – pasakojo I. Jovaišaitė-Blaževičienė.

Anot jos, muziejuje lankosi įvairaus amžiaus žmonės. „Žinoma, liūto dalį sudaro vaikai (iš mokyklų, darželių), bet smagu matyti, kai užsuka studentai ar 25–30 metų žmonės, kitų muziejų darbuotojai“, – sakė Žaislų muziejaus vadovė ir pažymėjo, kad reklama daugiausia sklinda iš lūpų į lūpas.

Muziejaus darbuotojai, anot jos, itin džiaugiasi, kai atvažiuoja lankytojų iš kitų miestų. „Ir užsieniečių turėjome. Štai per žiemos šventes buvo atėjusi šeima iš Rusijos, o dar kita užsieniečių šeima mums pasakojo: „Mes kavinėje drauge su vaikais pietavome, prie mūsų priėjo lietuvių šeima su vaiku ir pasiūlė apsilankyti pas jus.“ Mums buvo labai malonu!“

Muziejaus lobis – žaislai

„Turas per muziejų prasideda nuo ekpozicijos, skirtos seniausiems Lietuvos žaislams. Pirmuose dviejuose kambariuose iš viso yra aštuoni stendai, kur sudėtos žaislų kopijos ir rekonstrukcijos. Prie jų visur yra rašytinė informacija dviem kalbomis: lietuvių ir anglų. Galima sužinoti daugiau informacijos apie žaislą, kurį matote: kada jis pagamintas, kuriame muziejuje saugomas originalas arba jo fragmentas“, – pasakojo muziejaus vadovė.

Anot jos, kiekvienas stendas turi stalčius, kuriuos lankytojai gali ištraukti ir paėmę žaislus juos liesti, žaisti. „Seniausias žaislas yra ūžinė, kitaip dar vadinama burzgalu, – pasakojo I. Jovaišaitė-Blaževičienė.

Rodydama į archeologinę stratigrafiją – stendą, kuris iliustruoja žemės sluoksnius ir atskleidžia paslaptį, kaip archeologai dažniausiai nustato radinio senumą, ji pabrėžė, kad žemės sluoksniuose visada užsilaiko žaislų radinių, o giliau surasti radiniai yra senesni už aukščiau rastuosius.

„Tiesa, seniausi žaislai dažnai būdavo gaminami iš organinių medžiagų ir suirdavo“, – tęsė mintį I. Jovaišaitė-Blaževičienė, toliau rodydama Žaislų muziejaus lobius.

Jaukiai įrengtose muziejaus patalpose dėmesį patraukia rogės. Pasak I. Jovaišaitės-Blaževičienės, tai prieškarinės vokiečių gamybos rogės. Žaislų muziejaus vadovė tvirtino, kad žaislų pasaulis atspindi technologijų pokytį ir aktualijas.

Svarbu galvoti apie pridėtinę vertę

„Šiame darbe matau prasmę. Matyt, todėl jam skiriu tiek daug laiko ir jėgų. Kai veikla tau patinka, randi ir motyvacijos, ir jėgų. Tiesa, jei galėtum sau leisti pasamdyti daug žmonių, būtų lengviau – užimtum vadovo poziciją. Dabar mes patys šokame, grojame ir dar dainuojame. Aš priėmiau sprendimą viską plėtoti ir organizuoti – tai ir darau. Manau, kiekvienas miestas gali turėti vaikams skirtą žaislų muziejų ar ką nors panašaus – visi tik laimėtume. Deja, iki šiol Lietuvoje žaislų muziejų nebuvo, tad sunku tikėtis, kad dabar jie ims dygti kaip grybai po lietaus“, – sakė I. Jovaišaitė-Blaževičienė.

Anot jos, dabar Žaislų muziejaus tikslas – išsilaikyti ir plėstis. „Tai investicijų į šią veiklą laikas. Reikia padaryti daug dalykų! Jei pirmiausia imsime galvoti apie tai, kaip patiems daug užsidirbti, tai, manau, bus toks šachas ir matas vienu metu, kad sustosime pradžioje“, – įsitikinusi muziejaus vadovė.

Ketinantiems imtis savarankiškos veiklos Žaislų muziejaus įkūrėja linkėjo: „Visų pirma užduokite sau klausimą, ar tikrai to norite ir ar galite. Be to, veiklos pradžioje būtina pagalvoti apie savo veiklos pridėtinę vertę visuomenei!“