Atviros valstybių sienos, augančios žmonių galimybės bei gido vaidmenį atliekantis internetas gerokai pakeitė XXI a. keliavimo įpročius. Svetimame krašte viešintys keliautojai noriai lankosi ne tik garsiausiose miestų aikštėse ar muziejuose, bet ir vietos restoranuose. Noras pažinti tik auga: pradėję nuo noro pamatyti, dabar kalbamės, klausomės ir ragaujame. „Nors į Lietuvą atvykę svečiai dažnai giria lietuviškus restoranus, vietų, kuriose patiekiamas tikras lietuviškas maistas, trūksta“,– teigia Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos steigėjas Valius Čepanonis.

Bulvė – antra duona? „Kulinarinis paveldas – tai šeimos, artimų ir tolimesnių giminių vieni kitiems, iš rankų į rankas perduodamas tradicinio patiekalo arba gaminio receptas ar ruošimo būdas, kuris yra būdingas ir priklauso būtent tai giminei“,– kulinarijos paveldo apibrėžimą pateikia V. Čepanonis (nuotr. kairėje).

Sugrįžimas prie senųjų tradicijų – naudingas. Esame pamiršę daug gerų dalykų.

V. Čepanonis

„Kalbėdami apie tautinį paveldą galime atsigręžti ir į Vytauto Didžiojo laikus,– sako ilgametis virtuvės vadovas. – Norint rasti atsakymus į klausimus, kas buvo valgoma ir iš kur šie patiekalai, gaminiai atkeliavo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, reikėtų atlikti išsamią analizę. Užtektų prisiminti mūsų senelių ir prosenelių tradicijas. Tautinių patiekalų prikėlimas galėtų gerokai pagyvinti lietuviškos virtuvės veidą. Tradiciniais laikomi cepelinai mums buvo pripiršti. Neneigiu, cepelinai gali būti įvardijami kaip tautinis patiekalas, tačiau reikėtų įvertinti tai, kad jų paplitimas Lietuvoje susijęs su gana pigiu ruošimo būdu.“

Turtinga virtuvė

„Nors Lietuva nėra didelė, ir dzūkai, ir žemaičiai, ir suvalkai – visi turi savitą virtuvę,– sako V. Čepanonis.– Pagrindinę įtaką regionų virtuvei turi gamtinis klimatas. Nuo seno lietuviai vertėsi tuo, ką gaudavo dovanų iš gamtos. Dzūkai gamino iš žvėrienos (pradedant briediena ir baigiant kiškiena), miško gėrybių: uogų, grybų, sulos. O kuršių regionas – žemaičiai – gyveno iš žvejybos.“

„Skiriasi ir šiuo metu, ir kadaise naudoti maisto ruošimo būdai. Ankščiau siekdami kuo ilgiau išlaikyti produktą lietuviai įvarius gaminius sūdydavo, šutindavo ir rūkydavo“,– pasakoja V. Čepanonis.

Turime ką pasiūlyti „Sugrįžimas prie senųjų tradicijų – naudingas. Esame pamiršę daug gerų dalykų“, – neabejoja senaisiais, natūraliais lietuviškais gaminiais besižavintis virtuvės meistras.

„Esame per daug prisirišę prie vakarietiškos virtuvės. Dauguma restoranų visiškai pamiršo pas mus augančias daržoves: morkas, kopūstus, ropes, burokėlius, salierus. Nuo seno valgytus grikius ir perlines kruopas išstūmė lengvai paruošiami ryžiai irmakaronai“,– sako virtuvės vadovas.

Anot V. Čepanonio, į Lietuvą atvykę turistai rastų ko paragauti. „Mūsų kepama rūginė duona – išskirtinis produktas, kurio nerasi vos kirtęs Lenkijos sieną. Netrūksta visiškai unikalių šaltai ir karštai rūkytų gaminių. Turime ir savo kraštui būdingų desertų, pavyzdžiui, karaimų kepami šimtalapiai“,– ilgametis virtuvės vadovas turistams tinkamą meniu paruošia akimirksniu.

„Mes turime turtingą virtuvę, tik reikia žmonių, kurie gebėtų išnaudoti šią nišą“,– sako V. Čepanonis.

Visapusiškai plėtojant turizmą nuo 2013 m. pradžios TVM su partneriais įgyvendina Europos socialinio fondo finansuojamą „Turizmo sektoriaus vadovų, vadybininkų ir aptarnaujančio personalo žinių ir įgūdžių mokymo programą“ Nr. VP1-2.2.-ŠMM-04-V-06-013.