Dar pradinėse klasėse mano pašnekovas Gediminas Cibulskis rašė pasakojimus. Kaip pats sako, tokius vaikiškus, berniukiškus. Tuose pasakojimuose figūravo ir veikėjas, kurio vardas – Sliekas Bevardis. Vargu, ar tuomet berniukas pagalvojo, kad po kokių dvidešimties metų jo sukurtas veikėjas taps postmodernios pasakos herojumi. Tačiau taip ir nutiko. Pernai su savo bendražygiais G. Cibulskis pristatė išskirtinį projektą – interaktyvią pasaką „Sliekas Bevardis“, kurios kūrimo procese dalyvauja ne tik pasakotojas, bet ir skaitytojas.

Išskirtinė pasakos struktūra

 

„Iš tiesų pirmą kartą apie Slieką Bevardį parašiau dar vaikystėje.“

G. Cibulskis

 

Pasakos autorius atskleidžia, kad „Sliekas Bevardis“ atsirado todėl, kad labai norėjosi sukurti XXI a. pasaką. Kažką, kas galėjo būti sukurta tik mūsų laikais. „Norėjosi parašyti tai, kas XIX ar XVIII a. nebūtų buvę įmanoma. Juk pasakos visada buvo arba sakytinės, arba užrašytos ant popieriaus. Dabar mes turime technologijas, leidžiančias pasakojimą liesti, keisti. Pats visuomenės požiūris į pasakojimą yra pasikeitęs. Nebėra taip, kad turime tik klausyti, ką pasakoja autoritarinis pasakotojas. Kuriant bendrą istoriją gali dalyvauti visi. Pamaniau, kad tiesiog būtų smagu sukurti šiuolaikinę pasaką. Tokią, kuri išnaudotų šiuolaikines galimybes“, – aiškina jis.

Galvojant apie tai, kokia galėtų būti šių laikų pasaka, kažkur iš atminties užkaborių ir pasirodė tas vaikystėje sukurtas personažas. „Iš tiesų pirmą kartą apie Slieką Bevardį parašiau dar vaikystėje. Kokioje trečioje klasėje kažkodėl rašiau apie jį. Aišku, tada jis veikė visai kitame kontekste, bet personažo idėja yra dar iš tų laikų. Ji tik ilgokai tūnojo kažkur sąmonės užkaboriuose. Tačiau, kalbantis su programėlę kūrusiu Ramūnu Caronkumi, kilo mintis sukurti tokį pasakojimą, sugrįžo ir personažas“, – prisimena pašnekovas.

Vienas didžiausių pasakos išskirtinumų, žinoma, yra jos struktūra. Joje periodiškai atsiranda savotiškos kryžkelės. Jas priėjęs skaitytojas turi rinktis, kokia Slieko Bevardžio charakterio savybe remtis. Veikėjas gali būti protingas, linksmas, narsus arba svajoklis. Pasirinktas charakterio aspektas nulemia, kaip pasakojimas tęsis toliau. G. Cibulskis sako, kad taip norėta parodyti vaikams, kaip svarbu, kokiu žvilgsniu matome kiekvieną gyvenimo situaciją. Daug dalykų priklauso nuo to, koks tu būsi pasirinkimo akimirką. Ar tu būsi kūrybingas, ar gal šiek tiek avantiūristiškas, ar viską apskaičiuojantis.

„Personažo daugialypiškumas atsirado dėl noro parodyti, kad mūsų charakteriai yra daugiasluoksniai. Mes turime daugybę savybių, nesame kažkokie plokšti. Vienose situacijose būname drąsūs, kitose bailūs, trečiose dar kitokie. Norėjau sukurti personažą, kuriame kiekvienas galėtų atrasti ką nors savo. Vaikams tai suveikia kaip edukacijos priemonė, nes klausydami pasakos jie supranta, kad mes ne visada vienodi. Suaugusiesiems ji tai dar kartą primena“, – teigia pasakos autorius.

Teko pažadinti vidinį vaiką

Pasakos kūrimas buvo tikrai ilgas procesas, kuriame dalyvavo šeši žmonės: pats G. Cibulskis, iliustruotoja Aušra Kiudulaitė, dizaineris ir animatorius Ramūnas Caronkus, animatorius Giedrius Žiura, garso dizaineris Meinardas Brazaitis ir įgarsintoja Renata Šakalytė-Jakovleva.

„Nuo tos akimirkos, kai parašiau pirmą sakinį, iki to momento, kai pasaka buvo pristatyta, praėjo dveji metai. Taip gražiai sutapo. Kai turi tikrai įdomią idėją, kuria pats tiki ir kiti žmonės ja tiki, lengviau ir su ta motyvacija. Aišku, buvo akimirkų, kai reikėjo vieniems kitus patraukti, bet tai natūralu. Buvo smagu dirbti su tokiu projektu ir norėjosi viską padaryti kokybiškai bei paleisti jį į dienos šviesą“, – sako G. Cibulskis.

Kūrybinis procesas buvo sunkus dar ir todėl, kad pasaka skirta vaikams. Jiems rašyti visada kiek sudėtingiau. Kad galėtum tai daryti, reikia savyje prikelti vaiką. Tačiau pašnekovas pastebi, kad kūrybinis procesas yra dvipusis. Tu sukuri personažą, o paskui jis kuria tave, t. y. diktuoja tau, kaip turėtų būti rašoma pati istorija.

„Esu baigęs žurnalistiką. Vėliau literatūros magistrą. Dabar dirbu reklamos srityje. Rašymas – tai mano profesija. Tai nėra kažkas nauja. Tik apie tai, kad rašysiu vaikams, iki tol gyvenime nebuvau pagalvojęs. Rašymas vaikams ypatingas tuo, kad pati forma kitokia. Turi rašyti paprasčiau, kitaip dėlioti mintis. Tekstui būtinas žaismingumas. Net ir kalbėti apie rimtus dalykus reikėtų žaismingais palyginimais. Viskas turi būti dinamiška. Savyje reikia tarsi surasti kitą rašiklį, nes pats žanras įpareigoja rašyti kitaip“, – svarsto jis.

Sliekas Bevardis keliauja į užsienį

Aišku, nuo pačių pradžių „Sliekas Bevardis“ buvo idėjinis projektas. Tačiau G. Cibulskis teigia, kad pasakos kūrėjai turi ir ambicijų – visų pirma persikelti į kitas kalbas. „Istorija baigiasi taip, kad galėtų būti ir tęsinys. Gal jis ir bus. Tačiau dabar labiau esame susitelkę į angliškos versijos kūrimą. Ji jau suredaguota, pereiname prie gamybos darbų. Ten dabar telkiame jėgas. Toks planas buvo nuo pradžių. Aš lietuvis, todėl natūralu, kad rašiau lietuviškai, bet šiaip pasakoje viskas universalu. Paveikslėliai, animacija bus suprantama visur. Lietuva buvo puiki vieta patikrinti, kaip žmonės reaguoja į istoriją, ką pačioje programėlėje galima patobulinti“, – teigia jis.

Pašnekovas neatmeta ir tikimybės, kad Sliekas Bevardis persikels ir į kitas žiniasklaidos priemones. Jis turi idėją, kaip pasaką pritaikyti spaudai, o ir patys personažai yra gana spalvingi, kad suteiktų galimybę gerokai išplėsti raiškos formų sąrašą. „Aišku, būtų smagu turėti marškinėlius, stalo žaidimą ar pliušinį žaislą. Jeigu tik kas nors norėtų prie to prisidėti – mielai. Žinoma, dar šiek tiek reikėtų populiarinti Slieko Bevardžio prekių ženklą. Visgi svarbiausias dalykas čia yra pati istorija. Strateguoti ir planuoti galima, bet jeigu bus gera istorija, kiti dalykai atsiras savaime“, – įsitikinęs „Slieko Bevardžio“ autorius.

Planų ir svajonių nei jam, nei visai pasakos kūrėjų komandai tikrai netrūksta. O ir motyvacijos toliau plėtoti idėją toli ieškoti nereikia. „Vienas smagiausių dalykų buvo tai, kad lietuviai, esantys kur nors Japonijoje ar Tailande, nusiperka pasaką ir parašo, kad ji jiems labai patiko. Tai labai motyvuoja. Netgi labiau nei pinigai. Kartą šią pasaką rodėme vaikų klasei. Smagiausia buvo matyti, kad jie juokiasi ten, kur aš ir galvojau, kad jie turėtų juoktis. Atrodo, kad pataikėme ten, kur ir reikėjo. Net ir darydami pasirinkimus, lemiančius, kaip istorija pakryps toliau, jie pasirinkdavo taip, kad istorija judėtų į priekį. Tai labai smagu“, – tikina G. Cibulskis.