Ar turi mokėti mokesčius VšĮ darbuotojai ir vadovas, jeigu dirba savanorišku pagrindu?

Savanoriškos veiklos ypatumus, savanoriškos veiklos principus, savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanoriškos veiklos organizavimo tvarką, savanorių draudimo, savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo atvejus ir kita reglamentuoja Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymas. Savanoriškos veiklos įstatyme yra numatyti tam tikri reikalavimai, susiję su galimybe vykdyti savanorišką veiklą.

Savanoriškos veiklos įstatymo 2 str. 1 d. nurodyta, kad savanoriška veikla – tai savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Savanoriška veikla visais atvejais turi būti naudinga visuomenei, o ne individualiems interesams. Minėtas įstatymas taip pat apibrėžia, kurie juridiniai asmenys gali būti savanoriškos veiklos organizatoriais bei kokie taikomi reikalavimai savanoriams (Savanoriškos veiklos įstatymo 5 ir 6 straipsniai). Taigi svarbu nustatyti, ar su asmeniu apskritai gali būti sudaroma savanoriškos veiklos sutartis, kaip ji suprantama Savanoriškos veiklos įstatyme.

Pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 3 str. 1 d., sudarant savanoriškos veiklos sutartį tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, kas reiškia, jog tarp savanoriškos veiklos organizatoriaus bei savanorio sudaroma ne darbo, o civilinė sutartis, kuri paprastai vadinama savanoriškos veiklos sutartimi. Savanoriškos veiklos sutartis neprivalo būti rašytinė, išskyrus tuos atvejus, kai šalys susitaria, jog bus kompensuojamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos, arba kai sudaryti sutartį pageidauja viena iš šalių (Savanoriškos veiklos įstatymo 9 str. 1 d.). Taigi savanoriai nėra laikomi darbuotojais Lietuvos Respublikos darbo kodekso prasme. Savanoriai vykdo veiklą neatlygintinai pagal savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus žodinę, arba rašytinę civilinę savanoriškos veiklos sutartį. Nors rašytinė savanoriškos veiklos sutartis vadovaujantis Savanoriškos veiklos įstatymo nuostatomis nėra privaloma, tačiau manytina, jog siekiant teisinio aiškumo ir apibrėžtumo, tarp savanoriškos veiklos organizatoriaus bei savanorio vis dėlto turėtų būti sudaroma rašytinė sutartis.
Nors savanorių veikla yra neatlygintinė, tačiau savanoriškos veiklos organizatorius gali kompensuoti savanoriui su savanoriška veikla susijusias: kelionės išlaidas; nakvynės išlaidas, maitinimo išlaidas; pašto ir telefono išlaidas; mokymų, susijusių su savanorio parengimu numatytai veiklai atlikti, išlaidas; taip pat išlaidas savanoriškai veiklai atlikti reikalingoms priemonėms, specialiesiems drabužiams; savanoriškos veiklos sutarties galiojimo laikotarpiui tenkančias draudimo išlaidas; kitas tarptautinėse savanoriškos veiklos programose nustatytas išlaidas. Konkretesnė savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo sąlygos ir tvarka yra nustatyta 2011 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-330 patvirtintame Savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo sąlygų ir tvarkos apraše. Svarbu tai, jog savanoriui kompensuojamos savanoriškos veiklos išlaidos nėra savanorio pajamos.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 14 d. 5 p., savanoriui kompensuojamos sumos nakvynei, maitinimui, kelionės išlaidoms padengti ir susijusios su organizuojama savanoriška veikla, nėra laikomos jo pajamomis. Taip pat asmenys, veikiantys pagal savanoriškos veiklos sutartį, nėra privalomai draudžiami Valstybiniu socialiniu draudimu, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Taigi asmens vykdoma veikla, atitinkanti Savanoriškos veiklos įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir kuri organizuojama minėto įstatymo tvarka, bus suprantama kaip savanoriška veikla, o savanoriai bei savanoriškos veiklos organizatoriai neprivalės mokėti gyventojų pajamų mokesčio ar valstybinio socialinio draudimo įmokų. Kita vertus, jeigu savanoriška veikla neatitiks įstatyme nustatytiems savanoriškos veiklos principams ir bus organizuojama nesilaikant nustatytos tvarkos, pavyzdžiui, savanoris faktiškai atliks darbo funkcijas, už tai gaus darbo užmokestį bei egzistuos kitų darbo santykių požymių, o jo veikla fiktyviai bus įforminta kaip savanoriškas darbas, tokia veikla (veiksmai) gali būti laikoma nelegaliu darbu (kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 413 straipsnyje).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 str. 5 d. nurodyta, jog visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia. Nors teisės aktuose nėra imperatyviai nurodyta, jog su viešosios įstaigos vadovu negali būti sudaroma savanoriškos veiklos sutartis, tačiau atsižvelgiant į viešosios įstaigos vadovo specifiką bei jo funkcijas, o taip pat susiformavusią teismų praktiką dėl nelegalaus darbo, su viešosios įstaigos vadovu privalo būti sudaroma būtent darbo sutartis.

Taigi sudarant savanoriškos veiklos sutartį su asmenimis visais atvejais būtina išsiaiškinti, ar toks susitarimas apskritai gali būti sudaromas ir ar susitarimo sąlygos nesudarys pagrindo konstatuoti, jog yra susiformavę ne civiliniai savanoriškos veiklos, tačiau darbo teisiniai santykiai, kada darbo sutarties nesudarymas arba netinkamas jos įforminimas gali būti pripažįstamas nelegaliu darbu.