„Žaliavalgystę atradau prieš penkerius metus. Pamanę, kad tai gali būti įdomu ir kitiems, su vyru atidarėme žalio maisto restoraną“, – sako Vilniaus senamiestyje, visai šalia prezidentūros, esančio „RawRaw“ įkūrėja ir savininkė 49-erių Olga Dzindzeleta. „Žalias“ šiuo atveju reiškia termiškai neapdorotą arba, kaip sako restorano šeimininkė, gyvą maistą. Restoranas, kaip ir pati žaliavalgystė, per pastaruosius metus smarkiai „sužaliavo“ ir toliau kelia visuomenės susidomėjimą. Su ponia Olga kalbamės apie kelią, kurį teko įveikti siekiant įgyvendinti vieną didžiausių svajonių – turėti savo restoraną.

Apskaičiuota rizika

Prieš 13 metų iš Novosibirsko – miesto Rusijoje, Vakarų Sibiro lygumų prietryčiuose – kartu su vyru Viktoru į Lietuvą atvykusi O. Dzinzdeleta pasakoja, kad turėti jaukų restoraną senamiestyje buvo jų svajonė.

„Kai sutapo norai ir materialinės galimybės, pasukome verslo keliu“, – į prisiminimus leidžiasi restorano vadovė. Prieš dvejus su puse metų Vilniuje, Skapo g., įkūrusi pirmąjį Lietuvoje žaliavalgių restoraną moteris tvirtina, kad jo atidarymui rengtasi ypač ilgai ir su meile: „Gal pusę metų visa šeima svarstėme, ar sugebėsime, ar pavyks… Mes su vyru niekados nebuvome verslininkai, tik samdomi darbuotojai. Tai, ką dabar darome, mums yra naujovė – juk abu pagal išsilavinimą esame iš kitos srities.“

Rizikos nebijanti moteris prisimena, kad verslo pradžioje buvo ir netikinčių jų sėkme. „Jūs ką? Krizė! Daug kas uždaroma, o jūs norite atidaryti dar vieną restoraną. Kas norės valgyti šaltus patiekalus, kai Lietuvoje už lango ir taip dažnai šalta?“ – pesimistiškai nusiteikusių žmonių žodžius prisimena O. Dzindzeleta ir pabrėžia, kad krizė dažniausiai įsisuka žmonių galvose: – Taip, mes labai rizikavome, bet rizika buvo apskaičiuota. Turėjome verslo planą ir žinojome visus žingsnius į priekį. Iki šiol bent kartą per pusę metų jį peržiūrime, pakoreguojame. Nėra taip, kad kiekviena diena suplanuota, bet žinome, kas bus po trijų ar keturių mėnesių.“

Moteris džiaugiasi, kad šeima visada padeda judėti pirmyn: „Mes vienas kitam esame kaip ramstis.“

Pirmi lankytojai – dar neatidarius restorano

„Pirmas svečias pas mus atėjo, kai dar nebuvo atidarytas restoranas. Dar tvarkėmės, darėme remontą, langai buvo uždengti plėvele, o žmonės, matyt, pamatę užrašą ant durų „Žalio maisto restoranas“, smalsumo vedami eidavo į vidų. Buvome apipilti klausimais, kas čia bus, ką siūlysime. Dabar turime daug įvairių svečių: ateina ir mėsavalgių, ir žaliavalgių, ir vegetarų, ir veganų. Visi čia gali valgyti, nes visi juk valgo ir daržoves, ir vaisius. Kai kam gal atrodo, kad čia lankosi tik žaliavalgiai, bet taip nėra. Žaliavalgių, kurie būtent tik taip maitinasi, ateina gal tik 10 proc. Visi kiti – žmonės, kuriems rūpi sveikata, kurie galvoja, ką deda į burną. Neretai, reikia pripažinti, žmonės ateina ir dėl mados. Pas mus dažni vakarėliai, renginiai, buvo ir žaliavalgių vestuvės. Vyksta ir kulinarijos pamokos, kurias pati vedu. Džiugu, kad atvažiuoja žmonių ir iš kitų miestų. Susidomėjimas tikrai didelis. Manau, klientai jaučia nuoširdumą. Jei žmogus yra laukiamas, jis ateina ir vėliau pasikviečia savo draugus. Tai geriausia reklama“, – teigia O. Dzindzeleta. Pasak jos, vasarą būna daugiau lankytojų, gruodis ir sausis – ramesni mėnesiai.

Šeimos restoranas

Restorano pavadinimas išduoda, kad valgiaraštyje svečias neras įprastų karštųjų patiekalų. „Pas mus ruošiamas termiškai neapdorotas maistas. Tiesa, yra keletas karštųjų patiekalų, žaliavalgių patiekalus dažnai šildome iki 40–45 laipsnių, taip pat yra džiovintų duonelių, krekerių“, – sako O. Dzindzeleta.

Svečiams siūloma ir šviežiai spaustų sulčių, vaisių kokteilių bei karštų gėrimų: arbatos, kavos bei gilių kavos.

„Kaip ruošiami patiekalai, galima stebėti ir atviroje virtuvėje. Aš ir pati dažnai sukuosi ten, ruošiu patiekalus, kuriu receptus“, – sako O. Dzinzeleta ir priduria, kad restoraną galima vadinti šeimos restoranu, nes vyras tvarko ūkį, sūnus padeda vadovauti, o dukra yra atsakinga už rinkodarą.

Verslininkė tvirtina, kad visą „RawRaw“ komandą sudaro žmonės, kurie galvoja, ką deda į burną ir kaip tai paveiks jų sveikatą per tam tikrą laikotarpį.

„Restorano veiklos pradžioje buvo 7 darbuotojai, dabar – 12. Atrenkant darbuotojus man svarbiausia tikrai ne diplomas. Kai ateina žmogus, visada jaučiu, ar yra ryšys. Tai man svarbu. Tiesa, būna, kad ateina ir labai geras žmogus, bet suprantu, kad jis čia dirbti negalės. Dauguma mūsų darbuotojų anksčiau yra nieko bendra neturėję su tokiu verslu. Tikrų profesionalų nedaug, visi kiti išmokyti“, – šypsosi O. Dzindzeleta.

Moteris stengiasi motyvuoti savo darbuotojus. „Itin svarbu, kad darbuotojas norėtų eiti į darbą, kad čia jam būtų smagu, kad galėtų atskleisti savo kūrybiškumą. Kai žmonės ateina į darbo pokalbį, visada prašau išvardyti tris priežastis, dėl ko jis ieško darbo ir kodėl atėjo būtent pas mus“, – sako „RawRaw“ vadovė, kuriai efektyviai dirbti padeda planavimas.

Moteris įsitikinusi, kad verslo pasaulyje planuoti yra būtina. „Be planavimo būtų improvizacija. Kartais turi būti net labai griežtas. Tiesa, man būti griežtai sunku“, – nusišypso O. Dzindzeleta.

Investicijos dar neatsipirko

„Mes visada tikėjome savo idėja. Pradžioje nebuvo kada galvoti, ar išgyvensime. Siekėme sukurti darbo vietas, pritraukti klientų. Verslo pradžioje orientavomės tik į savo pinigus. Kiek turėjome, tiek ir investavome. Nebuvo nė minties imti paskolą. Noras įkurti restoraną būtent senamiestyje kainavo nemažai, bet sumos nenoriu atskleisti. Pasakysiu, kad investicijos dar neatsipirko.

Verslo plane buvome numatę, kiek galėsime leisti sau mokėti už nuomą ir kt. Planuojame, kad investicijos atsipirks per ketverius penkerius metus. Pradžioje reikėjo pakeisti patalpų paskirstį, įvairių organizacinių reikalų buvo labai daug. Skapo gatvėje reikėjo padaryti remontą, visą virtuvės įrangą susipirkti. Prieš atidarant aš pati visus dokumentus tvarkiau, mums tai užtruko gal pusę metų, bet tuo metu jau reikėjo mokėti nuomos mokesnį ir t. t. Baldų, indų reikėjo. Pirmas patalpas nuomojome, čia patalpas taip pat nuomojame. Į naujas patalpas persikraustėme prieš pusę metų, jas mums pasiūlė.

Gal ne visai verslininkė esu, bet pinigai man dažnai tikrai ne svarbiausi. Vyras pusiau juokais sako: „Tau čia kol kas hobis.“ Tiesą sakant, jis iš dalies teisus“, – šypsosi O. Dzindzeleta.

Moteris pasakoja, kad pati ilgai ir kuopščiai rinko indus, stalo įrankius, svarstė, kokį valgiaraštį svečiams pasiūlyti. Kurdama restorano interjerą „RawRaw“ Skapo g. šeimininkė bendravo su dizaineriu Mantu Lesausku, o kai kėlėsi į Totorių g., dar ir su Jurga Adomonyte bei Steve‘u Stepanoffu. Ji viliasi, kad interjeras svečiams atrodo jaukus ir savas.

„Nežinau, kas ir kaip būtų, jei laikas pasisuktų atgal. Kiekviena diena suteikia pamokų. Būna, ketini daryti viena, o padarai kitaip, kartais rizika pasiteisina, o kartais nudegi… Tai pamokos“, – atvirauja moteris.

Ji džiaugiasi, kad Vilniuje yra dar vienas žalio maisto restoranas – „Raw42“. „Mums jie – ne konkurentai. Gražiai bendraujame. Kad tik daugiau tokių vietų būtų“, – sako O. Dzindzeleta.

Reikia vengti kraštutinumų

„Mes norime, kad klientai sveikai maitintųsi. Taip, kai kas mano, kad žaliavalgystė tampa madinga ir ši mada gali praeiti. Na, jei sveikai maitintis tampa madinga, aš tik džiaugiuosi. Gal kai kas vadovaudamasis mada pakeis savo mitybos įpročius? – sakė O. Dzindzileta ir pabrėžia, kad maitinantis, kaip ir bet kur kitur, reikia vengti kraštutinumų, reaguoti į tai, ko nori organizmas: – Jei žmogus papildo savo valgiaraštį žaliavalgių sukurtais patiekalais, tai tik į naudą.“

Anot „RawRaw“ vadovės, jauniems verslininkams, pradedantiems verslą, taip pat verta vengti kraštutinumų ir negalvoti tik apie finansinę pusę.

„Turi būti balansas. Reikia kurti tokį verslą, kuris teiktų vertę kitiems ir padėtų jaustis gerai. Manau, verslas turi būti socialiai atsakingas, bet dabar tai tampa savotiška mada. Jei tavo verslas ir nesusijęs su tuo, ką gali viešai rodyti, verta gerus dalykus daryti tyliai ir be didelės reklamos. To visiems ir linkiu“, – atsisveikindama sako „RawRaw“ savininkė.

RawRaw