Vienus vargingas gyvenimas lydi visą gyvenimą, kitus paskatina imtis nuosavo verslo ir noras pakeisti taip savo gyvenimą, kad galėtum juo mėgautis. Viktoras Gediminas Gruodis nuo pat mažų dienų troško užsidirbti daug pinigų ir jam tai pavyko! Įmonė, kurią sukūrė su verslo partneriu dr. Juozu Kazicku, šiandien generuoja milijardines pajamas.

Kaip gimė idėja pradėti verslą?

Trylika metų dirbau IBM, tapau vyriausiuoju finansininku, buvau atsakingas už korporacijos finansus ir vadovavau trijų šimtų žmonių kolektyvui. Man tai buvo didžiulis iššūkis. Tačiau man šis darbas pabodo. Norint ką nors naudingo ir greitai padaryti kompanijai, reikėdavo įveikti daug biurokratinių laiptelių. Pabodo laukti, kol realiai veiklai gaudavau visus reikalingus pritarimus.Kartą sėdžiu ir sakau, kad čia labai didelė biurokratija. Man vienas darbuotojas mykteli, kad jei nepatinka, galiu steigti savo kompaniją. Taip susiklostė įvykiai, kad vienas mano draugas neseniai buvo išėjęs iš IBM ir nupirkęs mažą kompaniją, užsiimančią metalo apdirbimu. Paskambinau jam ir taip atsidūriau Mičigane. Ten praleidau porą metų ir tuomet su kolega įkūriau lempas gaminančią bendrovę „Lustrelon“. Tačiau devinto dešimtmečio pradžioje rinkoje atsirado didelė konkurencija. Kinai pristatydavo į JAV lempas už tokią kainą, kiek kainuodavo viena mūsų lempos dalis. Kompanijai sekėsi prastai ir 1991 metais rugsėjo mėnesį pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą.

– Į Lietuvą grįžote po itin ilgo laikotarpio, beveik po penkiasdešimties metų. Koks buvo įspūdis, kai atvažiavote į šią šalį?

– Pirmieji kontaktai su sovietmečio mentaliteto gamyklų direktoriais buvo nekokie. Susidarė nuomonė, kad tie žmonės visiškai nieko nenutuokia apie verslą. Nuvažiavau į vieną gamyklą, direktorius aprodė visus savo skyrius ir sako: žiūrėk, kokį turtą aš čia turiu. Apsižvalgiau ir aiškiai ištariau: jūs nesuprantate, kad versle yra tik vienas turtas – rinka. Kam jūs šitą produktą parduosite? Nesvarbu, kad pagaminote, svarbiausia yra parduoti. Nelabai suprato, ką norėjau pasakyti. Įmonė po kiek laiko bankrutavo ir be darbo liko 6–7 tūkstančiai žmonių. Tai skirtumas tarp vakariečių ir rytiečių buvo akivaizdus. Mes pirmiausia ieškodavome rinkos ir tik tuomet parduodavome paslaugas, o rytiečiai pirmiau gamindavo ir tik paskui ieškodavo, kam įsiūlyti savo produkciją. Tai buvo senosios SSRS sistemos liekanos, todėl kurdamas „Omnitel“ nenorėjau žmonių, kurie vis dar vadovaujasi rusiškais verslo suvokimo metodais.

– Kokia jūsų sėkmės kaina?

– Man visą laiką buvo svarbu uždirbti pinigų. Kai buvau vaikas, nebuvome turtingi ir tai man įsirėžė į sąmonę. Visada norėjau uždirbti kuo daugiau. Tai mane ir stūmė į priekį. Dirbdamas inžinieriumi įgyvendinau pradinius gyvenimo norus – kompanijoje IBM mano atlyginimas buvo labai geras. Tuomet užsimaniau įkurti savo įmonę. Vis tas vidinis „draivas“ neleido sustoti. Pabandžiau. Nepavyko su lempų gaminimo kompanija „Lustrelon“, tačiau tuomet atėjo laikas gimti mano didžiausiam verslo sumanymui Lietuvoje. Kartą daktaras J. Kazickas prasitarė, kad mums reikėtų pagelbėti Lietuvai. Duoti labdaros nenorėjome. Juk tik kartą paremi, ir viskas, tad sugalvojome sukurti darbo vietų. Pirmą kartą vykdamas į Lietuvą norėjau išsiaiškinti, kokios srities kompaniją reikėtų steigti. Atvažiavęs supratau, kad tai yra labai lengva užduotis. Viena lengviausių. Lietuvai trūko gerų telekomunikacijų. Jūs buvote beveik atskirti nuo viso pasaulio. Iš JAV prisiskambinti į Lietuvą mums užtruko savaitę! Argi daugiau reikėjo ieškoti verslo nišų?

– Kokia 1991 metais buvo skambučio iš JAV į Lietuvą perdavimo schema?

– Skambinant iš JAV į Lietuvą reikėdavo naudotis vienu iš 72 telefono kanalų. Skambučio kelionė būdavo tokia: skambini iš bet kurios JAV vietos, skambučio sujungimas keliauja į Pensilvanijoje esančios telefono kompanijos AT&T vieną iš 72 tarptautinių linijų. Paskui jis pasiekia Maskvą ir iš ten vienu iš 12 kanalų atkeliauja į Vilnių. Būdavo, skambini, skambini – vis užimta. Operatorius pamėgina tris kartus ir sako: mėgink vėliau. Sukdavome, sukdavome ir labai dažnai be rezultatų. Pusę darbo laiko praleisdavome tik bandydami susisiekti. Jei, tarkime, vadovo nėra kabinete ir jo sekretorė nekelia telefono ragelio, susisiekti su juo praktiškai neįmanoma. Tuomet J. Kazickas sugalvojo pastatyti palydovinę stotį Lietuvoje ir įdiegti tiesioginį ryšį su JAV. Kada įvyko verslo lūžis?– Mūsų pirmas verslo planas, kurį parengėme, buvo labai pesimistinis. Su daktaru Kazicku sakėme, kad Lietuvoje bus apie 60 tūkstančių telefono abonentų, o mes turėsime apie 60 procentų rinkos – daugiausia 36 tūkstančius abonentų. Investuoti į šį reikalą reikėjo 11 milijonų JAV dolerių. Kai sukuri tokį pesimistinį verslo scenarijų ir abonentų skaičius pamažu auga, viskas einasi pagal planą.Didysis lūžis įvyko, kai GSM ryšys tapo pigesnis. Tarp „Omnitel“ ir „Bitės“ nuolat virė konkurencija. Tai lėmė ir kainų mažėjimą. Pamatėme nuostabų dalyką: paslaugos kaina krinta, abonentų skaičius didėja, pelnas auga. Visam šiam reikalui reikėjo tik 11 milijonų JAV dolerių paskolos ir šiek tiek laiko. Tinklą pradėjome kurti 1995 metais. Po dvejų metų paaiškėjo, kad 1996-ieji kompanijai jau buvo pelningi. Tinklą plėtėme iš bendrovės apyvartos. Taigi augome patys.

– Kaip atsirado bendrovės pavadinimas?

– Viskas prasidėjo nuo investuotojų pritraukimo. Iš pradžių kompanija vadinosi „Litcom“ („Lithuanian Communications“ – aut. past.), tačiau bendrovės „Motorola“ atstovams tai nepatiko. Aš sakiau jiems, kad šis pavadinimas sukurtas remiantis visais šalies įstatymais: pavadinimas turi būti lietuviškas arba graikiškas, arba lotyniškas. Pasiūliau „Omnitel“. „Omni“ lotynų kalboje reiškia „apimantis viską“, „tel“ – žodžio „telekomunikacijos“ trumpinys. Taip pat sukūriau logotipą. Amerikiečiams viskas tiko.„Motorola“ mums negelbėjo rinkodaros srityje. Legendą, reklamą ir pardavimo bei plėtros strategijas kūrėme patys, mūsų partneriai investavo tik į ryšio plėtrą. Man labai pasisekė pasamdyti gerus direktorius – jie pritraukė puikių darbuotojų, padėjo kompanijai augti.– „Omnitel“ akcijų pardavimas bendrovei „TeliaSonera“ jums sukrovė milijonus. Kaip pasikeičia žmogaus mąstymas sudarius tokį didelį sandorį?– Dabar mėgaujuosi gyvenimu. Visų uždirbtų pinigų vis tiek negalėsi susidėti į karstą. JAV sakoma: „I’ll never saw cash armed car in the funeral procesion.“ (Niekada nemačiau grynųjų prikimštų automobilių laidotuvių ceremonijoje – aut. past.) Dabar gyvenu šia diena. Esu labai laimingas galėdamas taip gyventi senatvėje. Antra santuoka man grąžino gyvenimo spalvas ir suteikė ramybę. Pasakysiu atvirai: visą gyvenimą planavau išeiti į pensiją sulaukęs penkiasdešimt penkerių metų. „Omnitel“ pardaviau ir visišką finansinę laisvę užsitikrinau būdamas penkiasdešimt septynerių. Vadinasi, praradau dvejus metus.

– Ko galima pasimokyti iš verslo klaidų?

– Ne visuomet konkurentas yra tau prieš akis. Jo reikia ieškoti. Pavyzdžiui, jeigu užsiimi naftos verslu, tavo konkurentai yra ne vien naftos perdirbimo kompanijos, bet ir angliakasybos, dujų gamybos bendrovės – kone visas energetikos sektorius. Tai turi suprasti iš karto ir protingai elgtis. Tarkime, dabar, jei naftos kaina perkops 200 JAV dolerių už barelį ribą, daugiau naudos gaus gamtinėmis dujomis, anglimis prekiaujančios kompanijos. Tokios konkurencijos ilgainiui neišlaikysi.Amerikoje praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje bankrutavo beveik visos geležinkelio kompanijos. Jos nesuprato, kas yra jų konkurentai. Tais laikais geležinkelio kompanijos mažai konkuravo tarpusavyje. Tuo metu visose JAV buvo išplėtota kelių sistema ir prekes pradėta vežiuoti sunkvežimiais, ne traukiniais. Traukinių bendrovės prarado visą rinką. Jei jos būtų supratusios, kad jų rinka yra transporto paslaugos, būtų galėjusios sakyti: dėk tą sunkvežimį ant geležinkelio bėgių, aš jį nuvešiu iki tam tikros vietovės už tam tikrą mokestį. Taip bus žymiai pigiau ir naudingiau. Sunkvežimį naudok paskutines penkiasdešimt mylių.“ Tačiau geležinkelių kompanijos to nesuprato ir daugelis bankrutavo. Visuomet reikia perprasti, kas yra tavo konkurentas, ir tinkamai reaguoti.