„Kitokis“ – įrodymas, kad verslas nebūtinai yra veikla, kupina nuolatinės įtampos, streso, nesibaigiančių skambučių bei neišsprendžiamų rūpesčių. Šiuo metu Kaune gyvenanti dviejų vaikų mama Ieva Šegždaitė pasakoja, kad prieš tai dirbo interjero dizainere įmonėje, o šiuo metu darbuojasi tik iš namų ir yra labai patenkinta, kad verslas padėjo įprasminti savo kūrybą.

Verslo pradžia

Pašnekovė atskleidžia, kad viskas prasidėjo nuo pokalbio telefonu su drauge, kuri jos paklausė, kodėl ši nustojusi piešti. Taip netikėtai moteris ir vėl prisiminė savo aistrą kūrybai, kurią buvo kiek apleidusi. Kaip prisimena ji pati: „Piešiau nuo vaikystės, geriausia dovana man būdavo pieštukai ar flomasterių rinkiniai… Tik pasižiūriu kokį vaikišką filmuką, jau, žiūrėk, ir piešiu princą Varlių ar Pelenę. Galėdavau vieną piešinį piešti savaitėmis. Kelią iš smulkių akmenukų ar lapuotus medelius. Labai kruopščiai ir su pasimėgavimu.“

Šis noras sugrįžti prie kūrybos konkrečią formą įgavo galvojant, ką padovanoti vyro brolio šeimai, kurioje greitai turėjo gimti dukrytė. „Taip išėjo, kad ant paveikslo atsirado jų šeima. Tėtis meškis, sėdintis po medžiu, gražuolė mama katė ir mažylė zuikutė. Taip ir prasidėjo užsakymai draugų rate: kas sau, kas dovanoms kitiems“, – pasakoja I. Šegždaitė.

Darbo pobūdis

Kadangi autorė šiuo metu augina savo antrąją dukrytę, jai darbas namie yra didžiulis pranašumas: „Esu rami, nejaučiu įtampos ar streso. Piešiu jos pietų miego metu ar vakare, kai užmiega. O ir vyresnę dukrą pasitinku grįžtančią iš mokyklos, pietus paruošiu.“

„Manau, tik tikint savo idėja galima pasiekti gerą rezultatą.“

I. Šegždaitė.

Moteris pasakoja, kad mėgsta dirbti neskubėdama: „Niekur neskubu. Man patinka laukti užsakymo ir daryti tada, kai jaučiu, kad tam atėjo laikas. Aš kartais ir dabar negaliu patikėti, kad tai vyksta. Darau tai, ką geriausiai moku ir kas patinka kitiems. Mano klientai labai šilti ir nuoširdūs. Kartais gaunu labai gražių padėkų ir laiškų. O sako, kad žmonės mėgsta pasakyti tik tai, kas bloga. Netiesa.“

Menininkė teigia per daug negalvojusi apie rinką, vartotojų poreikius ar skonį, o pasitikėjusi savo idėja ir kūrybingumu: „Apie tai tiesiog negalvojau. Dariau taip, kaip man atrodė, piešiau taip, kaip man patiko. Manau, tik tikint savo idėja galima pasiekti gerą rezultatą.“

Paklausus apie pasirinktą stilių, ar tai pačios Ievos braižas, ar jis buvo sąmoningai sukurtas kaip tinkamas šaržams, autorė prisimena, kad ginantis grafinio dizaino baigiamąjį darbą – iliustruotą vaikišką knygelę, vienas iš komisijos narių pasakė, jog tikisi, kad savo darbais menininkė džiugins ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. „Tuomet pamaniau, kažin ar tai įmanoma, juk mano toks daug labiau vaikiškas stilius. Bet štai kaip viskas gyvenime susidėliojo.“

Sunkumai versle

Anot menininkės, sunkiausia jai buvo išmokti naudotis socialiniu tinklu „Facebook“: „Aš mėgstu tai, kas yra apčiuopiama. Knyga man turi būti iš popieriaus, o ne virtuali.“ Taip pat I. Šegždaitė prisimena, kaip nedrąsu buvo susikurti savo puslapį socialiniame tinkle: „O jei nepatiks? O jei nesupras? Bet tik įkėlus pasipylė užklausos. Buvo nerealu.“

Pavadinimo prasmė

Gimus idėjai piešti žmones gyvūnų pavidalais, autorei norėjosi pavadinimo, kuris atspindėtų, kad tai ne vien tik šaržai ar šiaip paveiksliukai: „Galvoje sukosi žodžiai „kitoks“, „kitaip“ ir netikėtai mano vyras sako: „O jei kitokis?“ Taip šis pavadinimas ir prilipo.“ Be to, jame telpa ir trys angliški žodžiai kit ok is, ką atspindi ir logotipas, kuriame pavaizduotas mažas katinukas.

Rinkodara ir komunikacija

Pagrindinė „Kitokio“ rinkodara – žmonių rekomendacijos. Autorė pasakoja, kad kartais tenka piešti tam pačiam žmogui net penktą ar šeštą šaržą. Neretai susisiekia tie, kurie autorinį darbą gavo dovanų ir nori padovanoti savo draugams. Taip pat „Kitokis“ turi ir savo „Instagram“ paskyrą. „Juo naudotis teko išmokti po to, kai Agnė Jagelavičiūtė pasidalino mano paveiksliuku savo poste“, – pasakoja I. Šegždaitė. Taip pat ji užsimena svajojanti apie savo studiją, kurioje vyktų dailės užsiėmimai, pasibuvimai, nedideli renginiai, kas taip pat prisidėtų prie kūrybos sklaidos.

Linkėjimas

Paklausus, ko palinkėtų tiems, kurie dar nedrįsta imtis savo verslo, menininkė atsako, kad gyvenime vadovaujasi mintimi: „Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei gailėtis, kad net nepabandei, tad linkiu būti drąsiems ir visada tikėti, nes norai pildosi.“

„Kitokis“